Apie kūrybą
Danutė Zovienė:
Algirdas Eugenijus Steponavičius buvo renesansiškos prigimties menininkas. Jo kūryba yra labai įvairiapusė ir drauge vienalytė. Didžiąją menininko palikimo dalį sudaro knygų iliustracijos [...]; lygia greta dailininkas kūrė estampus, sienų tapybą (kartu su Birute Žilyte), tapė aliejumi. Steponavičius turėjo dar vieną Dievo dovaną – raiškiai, giliai ir taikliai žodžiu apibūdinti savo pasaulėjautą, apsakyti kūrybos stebuklą. [...]
Knygų grafikoje Steponavičius paliko giliausią pėdsaką. Daugiausia jis iliustravo pasakas ir rašytojų, kurių kūryba artima tautosakai, knygas. [...] Tautodailės formas Steponavičius drąsiai jungė su abstrakčia plastika. Todėl kitas išskirtinis jo kūrybos bruožas – modernumas. Iliustruodamas tautosaką ar originalią literatūrą, dailininkas ne kartojo tekstą, o kūrė dialogą. [...] Steponavičiaus knygų grafikoje savitai jungiasi keli sluoksniai – struktūrinis visatos modelis, kai visos formos tarpusavyje veikia viena kitą, auga viena iš kitos kaip kristalai ir sudaro harmoniją; liaudies meno stilizacija, grindžiama autoriui artimu meniniu mąstymu; knyginės grafikos tradicija (knygos ansamblis, vaizdo ir šrifto dermė, iliustracijų išdėstymo ritmas, pauzės, akcentai).
Struktūrinis mąstymo ir konponavimo principas ypač akivaizdus Steponavičiaus estampuose. [...] Dailininkas pasineria į formų atsiradimo ir struktūrinio konstravimo stichiją, išardo ir į organinę visumą vėl sudeda įvairias formų dalis. Estampų architektonikoje dominuoja disonansai – racionalumas ir iracionalumas, tvarka ir chaosas, gyvybės atsiradimas ir jos nykimas, stichija ir ramybė, linija ir dėmė, maža-didelė, judri-stabili forma, tamsa ir šviesa. Kitas svarbus kompozicijų bruožas – ritmas, paremtas horizontalėmis ir vertikalėmis. [...] Kiekviena kompozicija yra užbaigta struktūra, o atsitiktinumas galimas tik pačios formos viduje.“
Cituota iš: Danutė Zovienė, „Algirdas Eugenijus Steponavičius“, Šimtas šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sudarė Raminta Jurėnaitė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000, p. 154.
Alfonsas Andriuškevičius:
Algirdo Steponavičiaus paveikslai implikuoja vadinamą keliagubą matymą. Jįjį (tą keliagubą matymą) gana plačiai eksplotavo simbolistai (prisiminkime kad ir kai kuriuos M.K. Čiurlionio paveikslus). Dar arčiau širdies jis buvo siurrealistams (ypač Salvadorui Dali ir Rene Magritte‘ui). Lietuvių dailėje be paties Steponavičiaus (šitokio matymo netrūksta ir jo grafikoje) keliagubu matymu nesivaržydami naudojosi pirmiausia Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius, o po jų – ir nemažai jaunesnių menininkų.
Cituota iš Alfonsas Andriuškevičius, „Algirdas Steponavičius, Susitikimai II. 1996“, Kultūros barai, 1998, Nr.1, p. 48.
Vincas Kisarauskas:
A.Steponavičiaus menas kupinas keistybių ir alegorijų. Tai savotiškas gyvenimas. Jo mene negalimi dalykai tampa tikrai galimais, formos ir daiktai išauga vienas iš kito, gyvoji ir negyvoji gamta netenka savo skirtumo. Tai, kas gyvenime būtų nesąmonė, jo kūriniuose pagrįsta ir logiška. Kartu visa ši netvarka griežtai ir dėsningai sutvarkyta, kompaktiškai susieta formų logika, stiliaus vienybe, piešinio konstrukcija. Dailininkas čia tarsi savotiškas architektas griauna realų pasaulį, kasa molį ir daro plytas, o po to jau stato namą, kuria savo pasaulį iš tų plytų, iš tų formų, tų derinių, to judėjimo, naują pasaulį su naujais dėsniais ir nauju grožiu, su savais netikėtumais, polėkiu, fantazija.
Cituota iš: Vincas Kisarauskas, „Kas vainikavo varlę“, Kalba Vilnius, 1967, Nr. 46.
Aušra Sluckaitė:
Meninės tiesos ieškojimas pareikalauja iš A.Steponavičiaus didelės įtampos. Kiekviename darbe dailininkas grumiasi su šimtais ir tūkstančiais variantų ir asociacijų, su daugybe kelių, iš kurių reikia išsirinkti vieną. Ir čia neturi būti nieko atsitiktinio, nepajungto plastinei sistemai. O šios sistemos išeities taškas – įsitikinimas ta neišardoma sąjunga tarp žmonių, augalų, gyvių, ir gamtos pasaulių, surištų būtiniausiais kontaktais. Ir šiame nelengvame kūrybos procese A.Steponavičiaus darbuose susitvenkia tiršta giluma, po išorine forma juntami vidiniai sluoksniai. Jo plastinė sistema tartum ištraukiama iš vidaus su stipria jėga, kuri išneša kartu į paviršių ir tos kovos, neramumo ir įtampos pėdsakus.
Cituota iš: Aušra Sluckaitė, „Augalas-konstrukcija, arba kaip dailininkas mąsto“, Kultūros barai, 1967, Nr. 6, p. 28.
Parengė Danguolė Butkienė