„...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – sako fotografas Algirdas Šeškus. Iš ko tuomet susidaro fotografija?

XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje, kai Šeškus pradėjo fotografuoti tarsi nekreipdamas dėmesio į estetiką, mažai kas jo darbus suprato. Sunku buvo pateisinti akivaizdų objektų banalumą ir nereikšmingumą, monotoniją ir apsimestinį mėgėjiškumą: neteisingą kompoziciją, pereksponavimą, subraižytus negatyvus, kreivus rėmelius, prastą popierių. Vėliau dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius čia įžvelgė „skaudoka ironija atmieštą nostalgiškumą“, muzikologė Eglė Kunčiuvienė – „anemijos, apatijos, pasyvumo būseną“, rusų literatūros kritikas Levas Aninskis – išėjimą už „nuotraukos ribų – „penkiais centimetrais“, aš – „nuobodulio estetiką“, o fotografijos istorikė Margarita Matulytė – „devizualizaciją“. Bet vis tiek Šeškaus fotografija liko mįslė.

Spėju, kad, sutrikdęs profesionaliai pagaminto vaizdo patirties malonumą, Šeškus siūlo žiūrėti į fotografiją kaip į membraną – iš abiejų pusių ją virpindami fotografas ir tikrovė kuria atsitiktinumų muziką. Jos klausantis verčiau pamiršti, ką žinai apie fotografiją, ir žiūrėti nemąstant: kaip kadras po kadro pasislenka žmonės ir debesys, kasdienybės pilkumoje matuodami lėtąjį laiką.

Ukrainietis fotografas Borisas Michailovas, 9 dešimtmetyje atvažiuodavęs į Nidos seminarus ir panašiai fotografavęs Charkovo nuobodulį, knygoje „Nebaigta disertacija“ vieną puslapį skyrė Šeškui: „Jis pasakė, kad savo paroda norėjo apibrėžti ratą, už kurio ribų neturi išeiti, o aš save apsupu kažkieno rastų minčių stačiatvore.“ Kur toji Šeškaus rato riba, kurią peržengus neliktų nieko? Šviesos nepakankamumas ir perviršis yra tokia riba, ir fotografavimas ant apkirpto juostos galiuko – juosta baigiasi, o vaizdas dar tęsiasi. Prie ribos priartina ir subtilūs to paties vaizdo skirtumai keliuose kadruose, ir išyranti kompozicija, išsitrinančios figūros. Ir nusirenginėjimas – leistinumo riba. Būdamas prie pat ribos, jos vis dar neperžengdamas, Šeškus peržengė kitų nustatytas ribas. O kas liko?

Pabrėžtinai „nenatūrali“ tonacija padeda matyti fotografiją – šviesos rašymą, kuris kartais parašo blogai, netobulai, nepilnai, taip, kad net gali nieko nelikti. Tai yra minimalaus vaizdo ratas, už kurio tiesiog nieko nebebūtų – Šeškus mėgina prisiliesti prie pačios būties, užuot įklimpęs vaizde.

Praeito amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Šeškus pasitraukė iš meno ilgam – iki pat 2010 m., kai Matulytė surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą Archyvas (Pohulianka). Bet, jai pradėjus tyrinėti Šeškaus archyvus, atlipinti vieną nuotrauką nuo kitos, valyti pelėsius, jis pradėjo rengti savo knygą Žaliasis tiltas kartu su Malvina Jelinskaite ir ją išleido metais anksčiau. Dėmesys menininkui buvo tarsi tramplynas šuoliui – dabar jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: Meilės lyrika (2011), Variacija buvimo išorėje tema (2012), Šamanas (2013), Plastikinių gulbių girgždėjime (2014), TV (2016), naujo laiko sąsiuviniai (Metropolis, Cafe de Paris, Sweet flow-, Lėta Leta, Šventė mieste, 2016).

Knygą TV iš 1975–1985 m. negatyvų, užfiksuotų dirbant televizijos operatoriumi, sukūrė jaunas menininkas Gintaras Didžiapetris. Knyga nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (jos atsiradimo pretekstas buvo 60 metų nuo pirmosios Lietuvos televizijos transliacijos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ir masinį skonį. Knyga prasideda miegančių, plikas nugaras kasančių vyrų nuotraukomis, nes tai – pasakojimas apie operatoriaus dieną, praleidžiamą filmuojant „teisingą vaizdą“. Operatorius Šeškus, paslapčia virsdavęs fotografu, tas „profesionalias“ kompozicijas išjudina, įrėmina kartu su visa butaforija ir pačiais operatoriais – matome ir žiūrovui skirtą projekciją, ir pastangas ją sukurti. Vyksta aukštosios Kultūros spektaklis, bet į studijos grindis išdavikiškai kaukši tautinės klumpės, o šviesos akinami žmonės vaidina save būdami vienu metu ir „išorėje“, ir „viduje“. Nė viena akimirka nėra „vienintelė“ ar „lemiama“. Akis juda kaip mintis, visur – mažyčiai nuotykiai, žvilgtelėjimai, siurprizai. Šeškus primena, ką reiškia „televizija“: matymą iš tolo, kai apžiūrimasis mūsų nemato.

Bet juk to paties visais laikais siekė ir fotografija, kurios susidūrimą kaktomuša su tikrove Šeškui pavyksta apeiti ir perkurti. Aprėpdamas šiek tiek daugiau erdvės ir laiko (ir prieš veiksmą, ir po jo, ir tarp), jis rodo tikrovės kaip TV studijos dėžutėje sugauto žmogaus nejaukumą, kai dirbtinius jausmus reikia transliuoti į vakuumą.

Agnė Narušytė