Man piešinys yra kalba. Kalba, kuri parašyta ant popieriaus, drobės... kuri būna aiški, ne tokia aiški arba visai nesuprantama. Todėl man patinka klausti: ar perskaitote mano paveikslus? Ką šie piešiniai gali papasakoti?

                                                                                                            Algirdas Gataveckas   Neįmanoma kalbėti apie Algirdo kūrybą atskirai nuo jo brolio Remigijaus. Jiedu –  identiški dvyniai, geriausi draugai ir kūrybinis tandemas, plačiai žinomas tiek vizualiųjų menų scenoje, tiek breiko šokių aikštelėje. Beveik visus kūrinius broliai atlieka bendradarbiavimo ir draugiško varžymosi principu. Ir taip – nuo pat sudėtingos vaikystės, praleistos su girtaujančiais tėvais, o vėliau Alytaus vaikų globos namuose. Apie vaikystę jie gali pasakoti valandų valandas. Su šypsena. Valdiški namai ir iš jų atsinešti patyrimai broliams Gataveckams tapo svarbiu kūrybinės energijos šaltiniu ir jų sėkmės istorijos pradžia.   Jauni menininkai pripažįstami geriausiais akademinio stiliaus piešėjais Lietuvoje. Dar būdami Vilniaus dailės akademijos freskos ir mozaikos specialybės studentais, stebino kruopščiai išpieštais didelio formato studijiniais darbais, o 2010 m. surengta paroda „Situacija“ skelbė apie rimtą debiutą.  Pasitelkę piešėjų talentą, gatvės meno patirtį (autoriai nuo paauglystės reiškiasi socialiai orientuotame street art, graffiti mene, simpatizuoja gatvės subkultūroms), pristatė daugiaplanę instaliaciją, kurioje meninėmis priemonėmis nupasakojo savo šeimos istoriją ir iškėlė socialiai jautrų klausimą: kas atsitinka paliktam jaunam žmogui? Parodoje pristatyti anatomiškai tikslūs brolių ir tėvo portretai (vėliau jie buvo perkelti ant Alytuje esančio pastato, šalia kurio vaikystėje broliai elgetavo, sienų) padiktavo tolesnės menininkų kūrybos trajektoriją.   2014 m. Algirdas Gataveckas pristatė portretų visu ūgiu seriją Poveikis, joje – hiperrealistiniai aštuonių Alytaus globos namų auklėtinių atvaizdai. Žinoma, serija sukurta bendradarbiaujant su broliu Remigijumi. Projektas buvo skirtas konkretiems jaunuoliams, kurie ruošėsi palikti globos namus ir pradėti savarankišką gyvenimą. Algirdas grįžo į gerai pažįstamą aplinką ir, ketverius metus piešdamas globotinius, atliko savotišką misiją: Vaikai stebėjo mano atkaklumo, susitelkimo ir profesinių įgūdžių reikalaujančio darbo procesą – taip siekiau kūriniui suteikti etinę dimensiją, t. y. darbštumo pavyzdžiu įkvėpti vaikų globos namų auklėtinius kūrybiškam gyvenimui, suteikti impulsų atsiverti jų kūrybinėms galioms, pažvelgti į gyvenimą nauju, pozityviu kampu.   Broliai atidžiai ir kruopščiai vaizduoja kiekvieną klostę ar megztinio siūlelį, ir plika akimi negali atskirti, kad visa tai atlikta paprasčiausiais spalvotais pieštukais. Kiekviena iš paveikslo žvelgianti asmenybė byloja skirtingą istoriją ir vidinę dramą, ir ji perteikta ne socialinę akciją atliekančio pašaliečio, o tarsi vyresniojo brolio, savo žmogaus. Serijoje Poveikis ištirpdyta meno kūrinį ir jo subjektą skirianti riba. Sumanymo tąsa tapo kilnus dvynių sprendimas padalinti globotiniams už parduotus jų portretus gautus pinigus, kad išėję į gyvenimą jie turėtų nuo ko pradėti. Nors jaunuoliai vaizduojami „išplėšti“ iš aplinkos, baltame fone (kaip darydavo turgaus prekeivių portretus kūręs konceptualios fotografijos krikštatėvis Lietuvoje Vitas Luckus), nutrinti kasdieniai, neribotą laiką dėvimi valdiški rūbai, nesuvaidinti globotinių žvilgsniai ir būdinga laikysena išduoda jų priklausomumą nuo aplinkos. Pavyzdžiui, Brigitos džinsų raudona saga nurodo į praktiškai orientuotą globos namų buitį – ištrūkus sagai, įsiuvama nauja ir džinsai gali būti toliau nešiojami.   Gataveckai savo kūryboje nesiramsto intelektualinėmis teorijomis, nesidairo meninių autoritetų. Dėl akademinio piešimo stiliaus jų darbai kartais palyginami su tapytojo Žygimanto Augustino ar brito Luciano Freudo kūryba, tačiau pastarųjų realizmas – tai citatų, metaforų, nuorodų žaidimas, nebūtinai turintis ką nors bendra su dailininkų kasdiene tikrove. Dėl žmonių ne iš meno lauko įtraukimo į kūrybos procesą kai kas lygina Gataveckus su Nomedos ir Gedimino Urbonų, Artūro Railos kūrybinėmis dalyvavimo praktikomis. Tačiau jauni dailininkai pasuko kitokiu keliu. Jų kūrybos principas – perkelti autentišką patirtį į kūrybos sferą, kitaip sakant – (auto)biografiškumas. Negana to, autoriai savo kūryboje nuolat ieško santykio su žiūrovu, siekia jį paveikti – ne estetiniu lygmeniu, o šiuolaikiniame mene ypač retu, etiniu. Kurdami Poveikį, menininkai susidomėjo amerikiečių mąstytojo, dvasios inžinieriaus Jacque'o Fresco idėjomis apie žmogaus prigimtį ir galimybes. Anot jo, kiekvienas žmogus užprogramuotas tobulėti, jo prigimties šerdis – šviesi, tačiau aplinka šias savybes nuslopina. Tam, kad išsilaisvintų nuo slopinančių jėgų, žmonės privalo vėl patikėti savimi ir siekti gražių, taurinančių tikslų bei harmonijos.   Gataveckų kūryba išskirtinė dėl socialinės atsakomybės ir humanistinės pasaulėžiūros. Tai būdas daryti teigiamą poveikį aplinkiniams (ir, žinoma, sau).   Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė