Algimantas Maldutis

Algimantas Maldutis

1955

  • Fotomenininkas.

  • Gimė 1955 m.

  • 1980 m. baigė fototechniko studijas Vilniaus technologijos technikume.

  • Nuo 1982 m. dalyvauja parodose.

  • Gyvena ir dirba Kaune.

  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje.

Apie kūrybą

Algimantas Maldutis tarsi priklausytų vadinamajai socialinio peizažo kartai (ar kartoms), debiutavusiai XX a. 9 dešimtmečio pradžioje. Lietuvos fotografijoje šis laikotarpis laikomas „konceptualiuoju lūžiu“, kai, viena vertus, oponuodama Lietuvos (TSR) fotografijos mokyklos propagandiniam, parodomajam humanizmui ir optimistiniam lyrizmui (vadinamajai Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko ir kt. fotografijos mokyklai), tuometinė jaunoji karta (Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, Gintautas Trimakas ir kt.) priešpriešino brežnevinio stingulio, stagnacijos, urbanistinę „nykumo“ estetiką, kita vertus, kai kuriais atvejais, kad ir turint omenyje Algirdą Šeškų, fotografijos kalba radikalizuota atsigręžiant į pačios fotografijos kalbos dekonstrukciją, pasitelkiant „mėgėjiškos“, „prastos kokybės“ fotografinę kalbą.

Maldutis debiutavo 1982 m. ketvirtojoje jaunųjų fotografijos parodoje, o po poros metų, 1984-aisiais, Klaipėdoje surengė parodą su Viktoru Trublenkovu. 1988 m. fotografai rodė savo kūrybą Vilniuje.

Maldučio fotografinė kūryba iš dalies artima minėto „socialinio peizažo“ kartos pasaulėjautai − kasdienybės, socialinės tuštumos, nefunkcionalių erdvių, tarsi „nuobodžiaujančių“ miesto vaizdų fiksavimu, tačiau turi ir savitų bruožų, skiriančių nuo minėtos grupės ir iš dalies susisiejančių su vyresnės kartos fotografinio lyrizmo tendencijomis. „Socialinio peizažo“ atstovai koncentravosi būtent į psichologinį ir socialinį stagnacijos, sąstingio aspektus, o Maldučio miesto ikonografijoje pasikartojantys kelio ženklai, elektros stulpai, laidai, gamyklų kaminai, tvoros, betoninių sienų, nykstančių pastatų fragmentai, netgi iš dalies šiukšlynai, viena vertus, yra labiau formalūs ir dekoratyvūs vaizdinės struktūros elementai (Maldutį domina faktūros, kompozicinė dėmių, linijų, tonų ir pustonių dinamika monochrominiame vaizde), kita vertus, tarsi susisieja su vyresnės fotografų kartos romantizmu – simbolizmo ir lyrizmo fotografinio mąstymo tendencijomis.

„Socialinio peizažo“ atstovų kūryboje nėra taip atvirai demonstruojamo „senumo“, nykimo, irimo, užmaršties požymių labiau urbanistinės dykvietės landšafto ar psichologinės būsenos požiūriu. Jų fotografijose išryškėja socialinis ir psichologinis sustojusio laiko motyvas, o Maldučio (ir jo bendražygio Trublenkovo) fotografijose akcentuojamas ir romantizuojamas, įgaudamas švelnios melancholijos bruožų, praeinantis laikas, senovės laikas, nusėdęs dabartyje – apie tai byloja sunykusi architektūra ir pan.

Labiau šiuolaikinėse urbanistinėse kompozicijose, interjerų detalėse Maldutis ieško tarsi kitos, romantizuotos, melancholiškos dimensijos ir šiuo požiūriu jo fotografijas iš dalies galima vadinti magiškuoju realizmu. Svarbi ne tikrovės detalė, o tai, kiek fotoobjektyvo įrėminta tikrovės detalė tampa nauja estetine, lyrine dimensija, tarsi nebeturinčia tiesioginių sąsajų su socialine tikrove, ta kasdienybės dalimi, kuri tapo fotografijos atspirties tašku. Todėl Maldučio peizažinės ar interjerų kompozicijos artimos natiurmorto, pastatymo, netgi scenografijos principams. Jos kupinos savito simbolizmo, kurį galima apibūdinti Maldučio ciklo Memento mori pavadinimu.

Dekoratyvumo ir kartu praeinančio laiko romantinį prieskonį suteikia ir retai tepasirodanti ar atsitiktinai šmėstelinti žmogaus figūra. Čia ji tarsi trumpai pasirodantis, permatomas vaiduoklis ar taip pat dekoratyvus siluetas, papildantis vaizdo tekstūrų lyriškąją semantiką. Maldučio fotografijų pasaulis – objektų, daiktų ir praeinančio, tekančio laiko metafora, neretai virstanti beveik abstrakčiu, dekoratyviu faktūrų žaismu.

Žmogaus figūra trapi, persmelkta laikinumo tarsi sustingusių, kito – fundamentalesnio, tirštesnio ir lėtesnio fone. Šį laiką simbolizuoja kapinės, antkapiai, interjerai, pastatų sienų fragmentai. Tačiau ir šis laikas pajungtas savitai, neišvengiamai tėkmei, nykimui, nusidriekiantis į praeities ūkus. Pažymėtina ir tai, kad Maldučio 9 dešimtmečio pabaigos fotografijose savitai atsispindi to meto visuomeninių lūžių nuotaikos, tačiau ne tiesiogiai, kapinių fotografijų serijomis (ciklas Memento mori) tarsi užaštrinant laiko tėkmę, melancholiškas fatališkas nuotaikas, atminties leitmotyvus ir t. t.

Šiuo požiūriu Maldutis būtų tarsi tarpininkas tarp savitai transformuoto vyresniosios kartos romantizmo ir „socialinio peizažo“ fotografų pasaulėžiūros.

Kęstutis Šapoka

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai

Algimantas Maldutis - Nuogas aktas;Nude;

Algimantas Maldutis

Nuogas aktas

1996

Algimantas Maldutis - Grįžau namo;I Returned Home;

Algimantas Maldutis

Grįžau namo

1994

Algimantas Maldutis - Kvartale N III;In the Quarter N III;

Algimantas Maldutis

Kvartale N III

1989

Algimantas Maldutis - Kambaryje II;In the Room II;

Algimantas Maldutis

Kambaryje II

1989

Algimantas Maldutis - Kvartale N II;In the Quarter N II;

Algimantas Maldutis

Kvartale N II

1989

Algimantas Maldutis - Kvartale N IV;In the Quarter N IV;

Algimantas Maldutis

Kvartale N IV

1989

Algimantas Maldutis - Kvartale N I;In the Quarter N I;

Algimantas Maldutis

Kvartale N I

1989

Algimantas Maldutis - Memento mori IV;Memento Mori IV;

Algimantas Maldutis

Memento mori IV

1988