Algimantas Kunčius – vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklą formavusios kartos atstovų. 1939 m. Pakruojyje gimusio autoriaus, kaip ir kitų žymių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų Antano Sutkaus bei Romualdo Rakausko, karjera fotografijos srityje prasidėjo studijuojant Vilniuje. 1958–1960 m. būsimasis fotografas mokėsi Vilniaus universiteto Teisės fakultete, o 1960–1963 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete. Kaip ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkai, Kunčius įgijo fotožurnalisto patirties: 1965–1981 m. dirbo žurnalo Kultūros barai fotokorespondentu. Kūrybinio kelio pradžioje Kunčius dalyvavo etapinėse parodose, padėjusiose fotografiją Lietuvoje įtvirtinti kaip lygiavertę kitoms meno sritims. 1968 m. jo darbai eksponuoti keturių autorių parodoje Vilniaus dailės muziejuje (be Kunčiaus, dalyvavo Vilius Naujikas, Rakauskas ir Sutkus), o 1969 m. Kunčius dalyvavo garsiojoje devynių Lietuvos fotografų parodoje Maskvoje, po kurios rusų kritikai prabilo apie Lietuvos fotografijos mokyklą ir buvo įsteigta Lietuvos fotografijos meno draugija.

Kunčių su Lietuvos fotografijos mokykla siejo ne tik priklausymas ją formavusiai fotografų kartai ir dalyvavimas reikšminguose įvykiuose bei organizacinėje veikloje. Jo kūrybos bruožai taip pat įkūnijo mokyklai būdingą pasaulėvaizdį. Tai ypač ryšku ankstyvuosiuose Kunčiaus kūrybos cikluose, iš kurių bene žymiausias – Sekmadieniai (1968–1985). Šiame cikle pastebimas Lietuvos fotografijos mokyklai būdingas dėmesys kaimui ir jo tradicijoms – reportažiškai įamžinti šventadieniai šalies kaimuose ir prie jūros, Palangos paplūdimyje, kur iš poilsiautojų minios išsiskiria šventiškai pasipuošusių, iš atlaidų atvykusių žmonių figūros. Dėl numanomų religinių motyvų ciklas Sekmadieniai tarybiniu laikotarpiu netgi buvo cenzūruojamas. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis ir istorikas Stanislovas Žvirgždas prisimena:

Jau sudarytas fotografijų aplankas liko už borto kartu su ideologų klausimu: į kur žmonės šventadieniais traukia parugėm ir papievėm?

Kita vertus, net ir pasirinkęs to meto Lietuvos fotografijai būdingą temą ir dirbdamas Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų pamėgtu reportažiniu metodu, Kunčius tuo pat metu atrado ir savitą, kitokį nei kolegų matymą:

Nefiksuoju [...] ypatingų situacijų, kurios būtų vaizdo centras, taptų siužetu ar net diktuotų dramaturgiją. [...] Man daugiau rūpi erdvė, kurioje neišskiriu vieno žmogaus. Mėgstu daugybę santykių tarp veikėjų, kur galiu vertinti ir taip, ir kitaip. Neakcentuoju vienos vietos. Toks mano pomėgis – kad būtų daug planų ir daug judančių linijų.

Iš šių dienų žvelgiant į Kunčiaus kūrybos visumą, galima pastebėti ir dar vieną jos išskirtinį bruožą – temų ir žanrų įvairovę. Ne mažiau svarbią vietą, nei reportažiniai darbai, Kunčiaus kūryboje užima Vilniaus architektūros fotografijos, plačiai suvokti peizažo ir natiurmorto žanrai. Dar 1969 m. Kunčius išleido sostinės senamiesčio architektūrai skirtą albumą Senojo Vilniaus vaizdai. 1976–1985 m. kūrė Reminiscencijų ciklą, kurį sudaro įvairių kasdienių daiktų ir miesto ar kaimiškos aplinkos fragmentų fotografijos, anuomet neatitikusios nei vyravusios Lietuvos fotografijos mokyklos kūrybinių, nei valdžios ideologinių nuostatų. 1985–2001 m. Kunčius fotografavo išraiškingus padangių vaizdus Debesų knygai, o 1985–1998 m. sukūrė peizažinių fotografijų ciklą Tolių vaizdai.

Vis dėlto, nepaisant žanrinės ir teminės įvairovės, atskirus Kunčiaus fotografijų ciklus į nuoseklią kūrybos visumą sieja paties autoriaus akcentuojama „fotografiškumo“ idėja. Ja vadovaudamasis autorius, anot fotografijos tyrinėtojos Agnės Narušytės, artėja prie fotografijos ištakų, pirminės funkcijos:

Tiesiog stabdyti tikrovės pavidalus, kuriamus ir naikinamus laiko.

Kitaip tariant, Kunčių domina fotografija, kaip „objektyvus“ tikrovės atvaizdas, turintis ne tik meninę, bet ir dokumentinę vertę. Pats autorius nesikiša į fotografuojamą vaizdą jį fiksuodamas ir nekeičia pirminio tikrovės atvaizdo spausdamas jį fotopopieriuje. Nešališko žvilgsnio įspūdžio Kunčiaus fotografijose nedrumsčia subjektyvaus autoriaus požiūrio išraiška, kuri jo kolegų (pvz., Aleksandro Macijausko) darbuose įgyja ekspresyvią vaizdinę formą. Tokiuose, atrodytų, objektyviuose tikrovės atvaizduose atsiskleidžia subtili, autoriaus specialiai nepabrėžiama lyrika – tarsi fotografija savaime perteiktų užfiksuotos akimirkos nuotaikas ir būsenas, kurios daiktų ir erdvių būtį paverčia prasminga žmogaus akiai.

Dar vienas „fotografiškumo“ siekio rezultatas – tai Kunčiaus ištobulinta autorinė fotografijos atspaudų technika. Narušytė apie ciklo Tolių vaizdai fotografijas rašė:

Fotografas daro atspaudus pats, galima sakyti, rankomis lipdydamas didelių ir mažų objektų formas ir apimtis. Ištobulinta autorinė technika formuoja vaizdą iš mažyčių grūdelių, primenančių piešinio faktūrą. Kartais net atrodo, jog matai molekules – sidabro druskų grūdeliai palengvina ir taip švelnią pilkų pustonių gradaciją.

Kunčiaus kūrybos įvairumas ir ypač jo darbų emocinis bei stilistinis formos santūrumas papildo Lietuvos fotografijos mokyklos panoramą savita būdingų temų ir humanistinio pasaulėvaizdžio interpretacija. Kunčiaus fotografijos yra „neliteratūriškos“ – jose nėra mokyklai būdingų aiškių metaforų, siužetų, lemiamų akimirkų ar aiškiai išreikštos dramos. Apie daugeliui Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų svarbius dalykus – lietuviškumą, mūsų šalies kraštovaizdį, žmonių santykius ir būtį – Kunčius savo fotografijose ne „pasakoja“, bet juos parodo ir leidžia atsiskleisti jų subtiliam grožiui.

Tomas Pabedinskas