Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus – visomis prasmėmis marginalas mūsų dailės istorijoje. Daugiausiai bendraudavęs su Ričardu Povilu Vaitiekūnu (pastarojo pastangomis neprarastas), taigi, formaliai priskirtinas Vaitiekūno, Antano Martinaičio, Kęstučio Palioko, Justino Mikučio, daugiau ar mažiau savo laikmečio autsaiderių – aplinkai. Vis dėlto, dėka tam tikrų nekanoninių, eklektiškų savybių, Stankaus kūrybinis erdvėlaikis gali būti įterptas ir į bet kurios vėlesnės mūsų tapytojų kartos kontekstą.

Taip ir nepabaigęs profesionalių mokslų, Stankus sovietmečiu negalėjo dalyvauti oficialios dailės gyvenime. Kita vertus, būdamas pusiau savamoksliu (vėliau sutrikus psichinei sveikatai), leido sau laisvai kurti stilistiškai eklektiškus tapybos darbus (autoportretus, peizažus, figūrines kompozicijas), piešinius, savadarbius objektus.

Paprastai skiriami du daugiau ar mažiau savarankiški Stankaus tapybos periodai: (apytikriai 1960–1975 m.) profesionalus ir (labiau) primityvusis, kartais pereinantys vienas į kitą. Stankaus tapyboje išsiskiria įvairiais laikotarpiais tapyti ar piešti autoportretai, figūrinės kompozicijos. Todėl, Stankus, dar ir dėl itin jautrios, plačios (neretai net kraštutinai disonuojančios) spalvinės klausos, gamos lyginamas su Pierru Bonnard’u, o dėl spalviškai dramatiško psichologizuoto simbolizmo ir kartu pakankamai tikroviško savo epochos, laikmečio tikrovės atspindėjimo, dažnai lyginamas ir su Vincentu Van Gogu.

1980 m. atsidūrus Strūnos psichoneurologiniame internate, Stankaus kūrybinis braižas radikaliai pakito. Viena vertus, Stankus nebeturėjo galimybių (ir vėliau nebenorėjo) tapyti aliejiniais dažais ant drobės, kita vertus, tam įtakos turėjo ir psichikos liga. Stankus daugiausiai piešė (iki mirties 2002 m.) flomasteriais ir liejo akvareles, o pakitusi jo piešinių stilistika tapo artimesnė art brut reiškiniui.

Neretai Stankus piešdavo iš natūros (pavyzdžiui, didžiulį internato kaminą), bet dažniausiai jo piešiniuose originaliai derėdavo betarpiška tikrovė ir vaizduotė, sumišę tarpusavyje įvairių laikotarpių istorinės sugestijos ir groteskiškas fantastinis (ar net vizionieriškasis) simbolizmas. Kartais dominuodavo ryškus tiesiogine ir perkeltine prasme stilius, nustelbiantis turinį, o kartais turinio, siužeto vingis tapdavo „raktu“ į piešinio formos įmantrybes.

Mūsų dailės istorijoje (beveik nežinomas) išskirtinis yra Stankus 1953 m. pradėtas kurti „Žaliasis sąsiuvinis“, amžininkų (pa)vadintas „epochos dienoraščiais“. Jame dailininkas suklijuodavo ar (į)siūdavo įvairiausias sovietmečio epochos (alkoholio, cigarečių, vaistų, degtukų, maisto produktų etc.) etiketes, spaudos iškarpas, bilietus į renginius, net monetas ar geležinius konservų dėžučių dangtelius. Tai unikalus mūsų dailės istorijoje meninis objektas, kurį galime priskirti prie vieno pirmųjų Rytų Europos konceptualizmo pavyzdžių.

Taigi, Stankus vertingas ne tik tapybos kūriniais ar piešiniais, tačiau savo gyvenimo ir veiklos audiniu – kuris visomis prasmėmis yra kur kas platesnis, sudėtingesnis ir turtingesnis, nei sausas kūrybos skirstymas į dailės stilius ir sroves. Tragiško, išskirtinio likimo fone kur kas giliau ir įtaigiau suskamba ir įvairialypė Stankaus kūrybos visuma.

Kęstutis Šapoka