Algimantą Aleksandravičių fotografijos išmanytojai ir kritikai dažnai vadina vienu geriausių portreto fotografų Lietuvoje, ką jau kalbėti apie produktyvumą. Anot fotomenininko ir fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, „išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūręs ne vienas autorius, tačiau niekas nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai“. Tai menininkas, šiandien nufotografavęs tikriausiai visus žinomiausius kultūros, meno, politikos ir kitų sričių atstovus. Autorius yra surengęs ir dalyvavęs daugybėje parodų, yra pripažintas ir vertinamas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję įvairūs meno centrai, galerijos ir kolekcininkai.

Fotomenininko dėmesio centre visuomet yra žmogus. Be Lietuvos kultūros ir meno personalijų, labai įsimintinas yra ir Rusijos mokslo, meno ir kultūros veikėjų portretų ciklas, sukurtas 2002–2003 m. Nepaisant didelio potraukio portreto fotografijai, autorius yra sukūręs ne vieną ciklą socialiai opiomis ar marginalinėmis temomis („Beprotnamis arba Zavišų dvaro gyventojai“ (1997–1998), „Kalėjimas“ (2001) ir „Vieno miestelio berniukai“ (1989–1996) apie kriminalinio pasaulio pramogas), pasak Žvirgždo, fotomenininkui tai yra būdas ištrūkti iš uždaro kultūros ir meno žmonių fotografavimo rato. Kartu tai įrodo Aleksandravičiaus universalumą, komunikabilumą, gebėjimą prieiti prie fotografuojamųjų ir nuoširdų bendravimą. Menotyrininkė Dovilė Zelčiūtė, kalbėdama apie įvairialypę menininko kūrybą, atkreipia dėmesį, kad jo „kūrybinė prigimtis nepakenčia stovinčio vandens“, todėl jo kūryba įkvėpta aistros vis nesustoti, judėti pirmyn, noro laužyti kanonus ir nepaklusti nusistovėjusioms taisyklėms.

Autorius Lietuvos fotografijos pasaulyje iš kitų fotomenininkų išsiskiria būtent savo kuriamais žymių ir nežymių žmonių portretais. Puikių portretų yra padarę ir Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius bei kiti jau klasikų vardus turintys fotomenininkai, taip pat ir jaunesnės kartos atstovai, tačiau Aleksandravičiaus fotografijose žmonės „sukonstruoti“ iš jų pačių biografijų, jų gyvenimo istorijų, buvimo su fotografu. Aleksandravičius tęsia Lietuvos fotografijos mokyklai būdingą psichologinio portreto tradiciją, tačiau jo požiūris į portretuojamąjį kiek skiriasi nuo kitų fotomenininkų. Jis pasirinko užsienio menininkams (Annie Leibovitz, Helmutui Newtonui, Richardui Avedonui) būdingą kelią – fotografuojamųjų portretuose ieškoti dalykų, atspindinčių asmens pomėgius, profesiją, charakterį ar dar kokias nors savybes ar bruožus.

Raminta Jurėnaitė