Alfredos Venslovaitės-Gintalienės kosminiai užmojai

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė dailės parodose pradėjo dalyvauti 1973 m. ir yra palikusi ryškų pėdsaką XX a. 8–9 dešimtmečių grafikoje. Ji aktyviai, produktyviai ir savitai kūrė ne tik estampus, ekslibrisus, knygų iliustracijas (iliustravo Georgo Traklio poeziją, turkų ir Šecherezados pasakas), bet ir taikomosios dailės darbus (knygų viršelius, šventinius atvirukus, muzikos plokštelių vokus ir kt.). Sovietiniais metais buvo didžiulis proginių atvirukų, ypač naujametinių, poreikis. Nespalvinga ir ideologizuota spauda sudarė palankią dirvą dailininkams kurti spalvingus, meniškai išradingus ir puikiai atspaustus atvirukus. Daugeliu atvejų jie buvo mažosios grafikos kūriniai – kiekvienas signuotas, su metrika, dažnas meno mėgėjas juos įsirėmindavo ir kabindavo ant sienos. Venslovaitės-Gintalienės šventiniai atvirukai iš kitų dailininkų kūrybos išsiskiria jautria juvelyrine precizija, secesiškai puošniu stiliumi, kuris to meto varganoje sovietmečio spaudoje buvo tikra atgaiva. Menininkė aktyviai dalyvaudavo parodose – respublikinėse, tarprespublikinėse (1974, 1980 ir 1983 m. Talino grafikos trienalėse, 1974 ir 1982 m. sąjunginėse estampo parodose, 1987 m. Baltijos respublikų knygos meno trienalėje Vilniuje ir Pabaltijo mažosios grafikos parodoje Rygoje), kitose svarbiose parodose Sovietų Sąjungoje ir užsienyje. Autorė yra surengusi keletą personalinių parodų. Mūsų dienomis dailininkės kūryba yra gerokai primiršta ir bendrose Lietuvos grafikos apžvalgose dažnai lieka nepaminėta. Venslovaitė-Gintalienė pritilo nepriklausomybės laikotarpiu ir priežasčių būta įvairių (taip pat asmeninių). Tokių savaimingai nutrūkusių kūrybinių biografijų, „dezertyrų“ iš meninio gyvenimo, kai lyg ir nebesinori įrodinėti savitą meninę tiesą, pasitaiko, deja, ne vienas.

Atvykusi iš Dusetų, Venslovaitė 1961–1966 m. mokėsi Vilniaus vidurinėje internatinėje meno mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) ir priklauso pirmajai „čiurlioniukų“ laidai. Jos klasėje mokėsi Rimas Bičiūnas, Lida ir Stanislovas Kuzmos, Salvinija ir Andrius Giedrimai, Ramunė Vėliuvienė, Ingė Jaskėnaitė-Talmantienė, Giedrė Gučaitė, Nijolė Vilutytė ir kiti. Mokykloje tuo metu dėstė daug jaunų, talentingų menininkų, atsidavusių pedagoginiam darbui, – Birutė Žilytė, Rimtautas Vincentas Gibavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Egidijus Talmantas – ir dailėtyrininkės Eglė Kunčiuvienė, Danutė Jedzinskienė.

Jaunajai menininkei niekad nebuvo įdomu tai, kas yra po kojomis ar kas mus supa, o tik tai, ką regi užvertęs galvą: „Naktinis žvaigždėtas dangus – kažkas ypatinga. Jis primena mums, kur yra Viešpats, nuo ko viskas prasidėjo. Tai ne šiaip sau filosofavimas, o savų šaknų ieškojimas. Ne svajonės, poezija, o noras suvokti pasaulio sandarą, chronologiją, kas, po ko ir kodėl.“ Jaunystėje, kaip ir dabar, Alfredą visada traukė baisinga paslaptis, kaip mes kiekvienas išgyvename pasaulio didybę, begalybę, kiek jos sluoksnių mums leista pažinti. 1966–1972 m. Venslovaitė-Zokaitienė (tokią pavardę turėjo 1967–1975 m.) studijavo Lietuvos valstybinio dailės instituto Dailės pedagogikos katedroje. Venslovaitė gerai valdė piešinį, preciziškai ir kruopščiai piešė sudėtingas ištuštėjusio miesto perspektyvas ir kūrė originalius estampus oforto, litografijos technika, dvelkiančius kosmine rimtimi. Jos estampuose nėra literatūriškumo, o vien monumentalių formų, neaprėpiamų erdvių iškalbingumas, tokie reti didumo ir mažumo kontrastai. Nedaug lietuvių dailėje panoraminių vaizdų, žvilgsnio iš paukščio skrydžio. Kad fantazija nebūtų įkalinta, dailininkė naudojo optinius efektus, daugybines ir mišrias perspektyvas. Jos estampuose esminis fantazijos, vaizduotės vaidmuo reiškiasi labirintinėmis struktūromis ir sapno atmosfera. Vaizdo požiūriu dailininkės estampus tipologiškai reikėtų skirstyti į dvi grupes: perspektyvinius ir ažūrinius ornamentinius. Labirintinė struktūra būdinga abiejų tipų estampams. Pirmu atveju labirintas yra traktuojamas erdviškai, o antruoju – kaip plokštuma, ornamentiškai. Estampų, kuriuose perspektyvos vaidmuo esminis, grupėje brandžiausi yra ciklo Civilizacijos metamorfozės estampai (1980, I–IV, litografija). Ciklo antrajame lakšte architektūrinės formos įgauna kosminį vizijų – tarpplanetinio Babilono bokšto, nežemiškųjų civilizacijų – užmojį. Futuristinio megapolio maršrutai byloja apie nepaliaujamą judėjimą tolyn ir artyn tuo pačiu metu. Kai yra tokios sudėtingos perspektyvos, tai atsiranda ne tik erdvės, bet ir laiko matmuo. Kad ir ką vaizduotų dailininkė, jos kosminiai peizažai, geologinė metaforika – tai visuomet nakties grafika. Klaidžiojant tamsiais labirintais, „išoriniai“ dalykai ima nykti ir juos keičia „vidiniai“. Nerti į tamsą tolygu metaforiniam pasinėrimui į save.

Greta įspūdingų perspektyvinių sprendimų Venslovaitė-Gintalienė kūrė kompozicijas, kuriose išskirtinis jos grafikos meninės kalbos bruožas – noras kalbėti siluetu, ažūrinių formų vingriais raštais. Tam dailininkė pasirinko retą akmens graviūros techniką, kai nesant fono kalbama tik siluetu, linijiniu piešiniu. Šio tipo estampuose paukščiai – vienas mėgstamiausių motyvų. Venslovaitė-Gintalienė visada daug dėmesio skyrė grafikos technikai, technologijoms. Ji ne kartą (1979, 1982 ir 1985) vyko kaip Lietuvos atstovė į sąjunginius kūrybos namus Seneže prie Maskvos, kur turėjo sąlygas du mėnesius skirti tik kūrybiniam darbui: naudotis grafikos dirbtuvėmis ir spausdindama sulaukti kvalifikuotos grafikos meistrų pagalbos. Jos grafikos technikų arsenale minėtoji itin reta (dailininkė, ko gero, vienintelė Lietuvoje darbavosi šia technika) akmens graviūra. Ant litografinio akmens ne piešiama, o jame raižoma, stengiantis, kad kuo mažiau ištrupėtų. Tai technika, kuri leidžia raižyti plonytėlaites linijas baltoje plokštumoje. Oforte neįmanoma padaryti tokią ploną liniją. Ji raižydavo su savo pasidarytomis ir specialia adata: padarydavo porą rėžių ir ją galąsdavo. Taip nugaląsdavo, kad tik per galingą didinamąjį stiklą matydavosi. Padarydavo porą linijų ir adata „ištirpdavo“. Venslovaitės-Gintalienės kūrinių vaizduotės matmuo, vienų formų virtimas kitomis, vaiduokliškas sudėtingų erdvių, labirintų pasaulis Lietuvos sovietmečio estampui suteikia lig tolei nematytų spalvų.

Ramutė Rachlevičiūtė