Apie kūrybą
Alfonso Vilpišausko meno suvokimą labiau formavo jausmas nei intelektas. Jis kuria emocionaliai ir intuityviai, siužetais pasirinkdamas supančios tikrovės įspūdžius. Sekdamas klasikinio ekspresionizmo tapybos tradicija peizažui ir figūrinėms kompozicijoms jis suteikia spontanišką interpretaciją nenaudodamas išankstinių eskizų ar piešinių. Jis tapo ne tik tai, ką prieš save mato, bet ir tai, ką jaučia.
Visais periodais Vilpišauskas labai daug dėmesio skyrė peizažui. Tačiau nors jis, kaip ir grupuotės „Brücke“ tapytojai, suasmenina gamtą ir ieško savo nuotaiką išreiškiančių ekspresyvių disonansų, menininkui niekada nebuvo svarbus jų gamtos simbolinis ir mistinis interpretavimas. Peizažas Vilpišauskui, kaip ir arsininkams, pirmiausia svarbus tapybine raiška, kurią jis tiesiog sustiprina savo subjektyviais išgyvenimais.
Pagrindiniai Vilpišausko peizažų motyvai – didelių medžių grupės, bet tarp jų gali būti įterpiami ir urbanistiniai elementai. Jis tapo atsisakydamas detalių ir modeliavimo, apibendrindamas siluetus, griežtai laikydamasis frontalumo ir teikdamas tolygią reikšmę spalvai, linijai. Peizažuose, natiurmortuose jis naudoja dideles spalvines plokštumas, kituose paveiksluose – spalvotas grafiškas linijas. Ryškių raudonų, oranžinių ir mėlynų spalvų kontrastai gali subtiliai pereiti į violetinę, žalią ir pilką, tirštas daugiasluoksnis dažo dengimas į kone transparentišką tapybą. Panašiai jis tapo ir natiurmortus.
Vilpišauskas yra sukūręs ir nemažai figūrinių kompozicijų. Per jas galima atsekti jo ryšį su kito kauniečio – Mikalojaus Šalkausko – tapyba. Neutraliame plokščiame arba tik nežymiai sąlygiškai gilumą perteikiančiame fone jo žmonių figūros pripildo visą paveikslų erdvę. Visos figūros vaizduojamos apibendrintai, kaip siluetai, ir ekspresyviai, neteikiant reikšmės psichologinei ar fizionominei charakteristikai. Tie archetipiniai figūriniai įvaizdžiai – motina ir vaikas – lyg kokie mitiniai herojai. Tiesa, Vilpišauskas yra ekspresionistinis realistas. Šalkauskas įterpia fantastinius elementus ir sukuria naujus ryškius spalvinius derinius, bet jis nenutolsta nuo natūros, tik tiesiog suintensyvina jos spalvas. Vilpišausko figūrinėse kompozicijose ypač dažnos ryški raudona, geltona, žalia derinamos su tamsiomis žemės spalvomis.
Kai kurios figūrinės kompozicijos, pavyzdžiui „Motina ir vaikai“ (1993) beveik priartėja prie abstrakcijos. Tamsiame fone boluojantis didžiulis baltas motinos siluetas labiau primena netaisyklingą geometrizuotą formą nei moters figūrą. Ne mažiau abstrahuotai nužymimi ir vaikų galvų ar kūnų raudonai oranžiniai siluetai. Kai kada neutralus fonas pakeičiamas sąlygišku vakaro saulėlydžio arba brėkštančių sutemų peizažu. Visuose šiuose kūriniuose nutrinamas figūrų ir fono skirtumas, visa tai padeda sukurti melancholišką nuotaiką.
Visoje Vilpišausko tapyboje svarbus formų supaprastinimas išryškinant tai, kas svarbiausia. Piešinio siluetinės plokštumos ir grafiškos linijos atlieka konstruojančiąją funkciją. Nors ryškios ir šiek tiek prislopintos spalvos kruopščiai suderintos, sukuriamas įtampos kupinas visumos įspūdis. Vilpišausko nedideli tapybos ant popieriaus kūriniai nė kiek nenusileidžia jo drobėms. Jie tapomi dar impulsyviau, dažai dar labiau persišviečia.
Tęsdamas tarpukario Lietuvos dailininkų Antano Samuolio ir Viktoro Vizgirdos tapybos tradiciją Vilpišauskas ją perdavė ir savo mokiniams Kauno S. Žuko technikume. 1990 metais įkūrę grupę „Angis“ Vilpišausko mokiniai tapytojai Jonas Gasiūnas, Henrikas Čerapas, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Vytautas Dubauskas pasikvietė į ją ir buvusį mokytoją kartu toliau tyrinėti ekspresyviosios tapybos galimybes.
Raminta Jurėnaitė