Aleksandras Macijauskas priklauso Lietuvos fotografijos mokyklą suformavusių ir įtvirtinusių autorių kartai. Fotografas gimė 1938 m. Kaune, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį ir nuveikė Lietuvos fotografijos raidai svarbiausius darbus. Fotografas prisimena:

Kaunas – mano pradžia ir, tikiuosi, pabaiga. Jame įvyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu. Karas praėjo kaip nesuvoktas sapnas. Vėliau alkana, apdriskusi pokario miestiečio vaikystė, laikina našlaičio dalia. Purvinose Žaliakalnio gatvėse kumščiais iškovotos vaikiškos egzistencijos teisės.

Kita vertus, vasaromis Macijauskas ganydavo senelio gyvulius netoli Kauno buvusioje sodyboje – taip įgijo kaimiško gyvenimo patirties, kuri vėliau padėjo sukurti žymiausius darbus.

Kūrybinio kelio pradžioje, kaip ir kitiems Lietuvos fotografijos mokyklos autoriams, Macijauskui teko išbandyti reportažinės fotografijos žanrą ir dirbti spaudoje: 1967–1973 m. jis buvo Vakarinių naujienų Kauno skyriaus fotokorespondentu. Kita vertus, dar anksčiau patyrė ir kitokios – technologiniais eksperimentais, montažu, išraiškingos formos ieškojimais pagrįstos – fotografijos įtaką. Tokia fotografija, dar vadinama fotografika, Kaune buvo plėtojama nuo tarpukario, o Macijauskas su ja susidūrė 7 dešimtmečio pradžioje pradėjęs dalyvauti Kauno fotoklubo veikloje. Čia jauno autoriaus kūrybines pažiūras formavo Povilas Karpavičius ir Rimgaudas Maleckas, kuriuos pats fotografas vadina pirmaisiais savo mokytojais. Todėl ir Macijausko ankstyvojoje kūryboje galima rasti ne tik reportažiniu būdu sukurtų darbų, bet ir fotografikos bandymų.

Netrukus jau pats Macijauskas tapo Kauno fotografų lyderiu ir 1978–2009 m. vadovavo Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos) Kauno skyriui bei Fujifilm fotografijos galerijai (dabartinei Kauno fotografijos galerijai), 1985 m. įkūrė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno moksleivių fotografijos mokyklą.

Macijauskas ne tik greitai tapo institucinės fotografinės veiklos Kaune vadovu, bet ir pačioje kūrybinio kelio pradžioje suformavo ryškų, individualų kūrybinį braižą. Pavyzdžiui, viename ankstyvųjų ir kartu bene žinomiausiame Macijausko darbe Ratas (1965) jau atsiskleidžia svarbiausi vėlesnės fotografo kūrybos bruožai. Šioje fotografijoje akivaizdus ir Macijauskui, ir visai Lietuvos fotografijos mokyklai būdingas metaforiškumas – viename kadre matomos vaiko ir vyresnio amžiaus vyro figūros tarsi atstovauja skirtingoms kartoms, o jas fotografijoje sieja ir kartų kaitos idėją perteikia vežimo ratas, simbolizuojantis „gyvenimo ratą“.

Tačiau Lietuvos fotografijos mokyklai būdingam metaforiniam turiniui Macijauskas suteikia modernią formą, kuri tapo jo kūrybos skiriamuoju bruožu. Netradicinis kadravimas, neįprasti rakursai, dinamiškos įstrižainių kompozicijos, plačiakampio objektyvo lemiami iškraipymai, kuriuos fotografas dar labiau akcentavo pirmo plano objektus fiksuodamas stambiu planu – visa tai leidžia teigti, kad Macijauskas labiausiai iš Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų priartėjo prie modernios fotografijos estetikos.

Šie estetiniai sprendimai lėmė Macijausko fotografijų įsitvirtinimą tarptautiniame modernios fotografijos kontekste. 1979 m. jo darbai įtraukti į Briuselyje surengtą ir tais pačiais metais Venecijoje eksponuotą tarptautinę fotografijos parodą Images de l‘homme (Žmogaus atvaizdai), kurioje taip pat rodyti Wernerio Bischofo (Vernerio Bišofo), Billo Brandto (Bilo Branto), Henri Cartier-Bressono (Anri Kartjė-Bresono), André Kertészo (Kertešo) ir kitų žinomų fotografų kūriniai. 1986 m. Macijausko fotografijos eksponuotos San Francisko Modernaus meno muziejuje, parodoje Photography. A Facet of Modernism (Fotografija. Modernizmo aspektas) kartu su garsių modernios fotografijos kūrėjų Edwardo Westono (Edvardo Vestono) ir Paulo (Polo) Strando darbais. Su ryškiausiomis modernios fotografijos figūromis Macijauską 2001 m. vėl sugretino Naujosios Meksikos Vaizduojamojo meno muziejaus kuratorius Steve’as Yatesas (Styvas Jeitsas). Pasak jo, Macijauskas naudoja modernios fotografijos pionierių (Aleksandro Rodčenkos, Boriso Ignatovičiaus, Georgijaus Zelmos) suformuotus vaizdo komponavimo principus.

Kita vertus, nepaisant modernios formos, Macijausko darbų temos bei turinys yra tradiciniai. Toks modernumo ir tradicijos derinys ypač akivaizdus fotografijų cikle Kaimo turguose (1969–1987). Žymiausiai savo fotografijų serijai Macijauskas pasirinko Lietuvos fotografijai būdingą kaimo, jame išlikusių archajiškų žmonių santykių ir tradicinės gyvensenos temą, nes jam, kaip ir kitiems Lietuvos fotografijos mokyklos atstovams, buvo nesvetimas dėmesys nacionalinei kultūrai. Pats fotografas teigia:

Mums buvo svarbu įamžinti tautinę kultūrą, nes tada manėme, kad viso to gali greitai nelikti.

Iš Macijausko fotografijų dvilypumo gimsta dramatiškumas. Geriausiuose autoriaus darbuose anksčiau aptarti fotografijų formos ypatumai tikrovę paverčia neįprastu reginiu, leidžia fotografui sukurti meninį vaizdą, kurio prasmė atsiveria anapus vizualaus tikrovės dokumento ir akivaizdaus turinio. Macijauskas ne tik perteikia užfiksuotos akimirkos įtampą, bet ir visą mūsų gyvenimą parodo kaip groteskišką, gyvenimo ratui besisukant nuolat pasikartojančią dramą. Toks pasaulėvaizdis grįstas paties autoriaus įsitikinimu:

Meno kūrinyje, kaip ir žmoguje, turi išsitekti viskas – nuo keiksmažodžio iki subtiliausios gaidos.

Šiuo požiūriu Macijausko kūryba reikšmingai papildo Lietuvos fotografijos mokyklą, humanistiniam pasaulėvaizdžiui suteikdama šiurkštumo, įtampos, konflikto, atviros ironijos. Dėl tokių savybių jo darbai dažnai apibūdinami kaip priešingybė kito žymaus Lietuvių fotografijos mokyklos atstovo Romualdo Rakausko lyriškai kūrybai. Šie du autoriai tarsi atstovauja priešingiems vienos mokyklos poliams, tarp kurių skleidžiasi visas lietuviškos humanistinės fotografijos spektras.

Tarptautiniame fotografijos kontekste Macijausko kūryba dar kartą patvirtina dėsnį, kad pasaulio meno centruose gimusios naujos kūrybinės kryptys, vėliau besiplėtodamos jau kitomis politinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, įgyja savitų ir ne mažiau įdomių formų. Prancūzų kritikas Jeanas Claude’as Lemagny (Žanas Klodas Lemanji), lygindamas Macijausko kūrybos modernumą su XX a. pirmos pusės vakarietiškuoju teigė:

Tikrasis avangardizmas gimsta ne Vakaruose – ateina iš Rytų ir tėra „kniaukimas“, palyginti su ta jėga, nekonvencionalumu, drąsa, kai A. Macijauskas apsiavęs mėšlinais guminiais batais įžengia į turgaus aikštę ir išeina nešinas krepšiu fotografijų.

Tomas Pabedinskas (daugiau autoriaus tekstų skaitykite Kultūros istorijos skyriuje)