Apie kūrybą
Aleksandra Jacovskytė pirmiausiai žinoma kaip teatro dailininkė, sukūrusi scenografijų, kostiumų daugybei teatro, operos, baleto spektaklių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau nuo studijų laikų ji fotografavo draugus, pažįstamus, šiaip žmones Vilniaus senamiestyje. Ilgainiui šios nuotraukos įgauna vis didesnę vertę – jose išliko senojo Vilniaus atmosfera, išnykusios miesto vietos, architektūros fragmentai, o taip pat daug garsių veidų, jų šypsenos, rimtis, prabėgusio laikmečio nuotaika.
Giedrė Jankevičiūtė:
Šios nuotraukos turėjo sulaukti savo laiko. Sunku įsivaizduoti, kaip Jacovskytės septintojo ir aštuntojo dešimtmečio portretai, nufotografuoti ne visada laikantis techninių ir tuomet galiojusių estetinių profesionaliosios fotografijos standartų, būtų galėje atsidurti Fotomenininkų sąjungos parodose greta Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko ar Antano Sutkaus darbų. Ji nepritapo nė prie jaunesnės kartos – „nuobodulio“ estetikos išpažinėjų. Aleksandra nekonstuoja ir nedekonstruoja, tik ramiai stebėdama fiksuoja tai, kas jai įdomu, kas ją intriguoja: žmogaus veido bruožai, išraiška, judesys. Visada svarbi nuotaika, kuri kartais priklauso nuo apšvietimo arba aplinkos, kartais nuo detalės. Dažniausiai tai kostiumo dailininkės žvilgsniu pamatyta smulkmena: šukuosena, kosmetiniu pieštuku apvestas akies vokas, audinio faktūra, neįprastasdrabužio kirpimas. Jos nuotraukos regimai neutralios, bet tas neutralumas apgaulingas. Šura nutildo fotografuojamus objektus, kad girdėtųsi jos pasakojimas, atsiradęs rafinuotos estetės ir skvarbios psichologės žvilgsnių sandūroje.
Cituota iš: Aleksandra Jacovskytė. Vilniaus veidai 1964-1993, Vilnius, 2014, 11 psl.
Violeta Juškutė:
Dailininkės scenografės akis reaguoja ir kontroliuoja žvilgsnį. Vis dėlto neatrodo, kad yra pozuojama ar fotografuojama pagal išankstinį scenarijų. Toks neatsitiktinio atsitiktinumo dualizmas Jacovskytės fotografijose primena italų neorealizmo filmų kadrus: ryški šviesokaita, ideali kompozicija, veidus modeliuojanti šviesa, neprofesionalūs aktoriai, interjeras ar dekoracijos sąmoningai nekeičiami. Viskas tinka ir viskas pritaikoma. Svarbiausia – žmogus ir šviesa. Kompozicijoje daug detalių, jos visos svarbios, bet vaizdas nesubyra į smulkmę, veidai nepasimeta tarp daiktų. Net miesto eksterjeras yra visavertis veikėjas... Fotografijos – lyg ilgos, tylios scenos be aktyvaus veiksmo, dialogų. Spalvotas monochrominis Michelangelo Antonioni filmas.
Cituota iš: Aleksandra Jacovskytė. Vilniaus veidai 1964-1993, Vilnius, 2014, 8 psl.
Aistė Paulina Virbickaitė:
Žinau, kaip ji tai daro. Pati mačiau – galiu papasakoti. Pirmiausia būna šypsena, žvilgsnis, tuomet pasigirsta: „Palaukit palaukit, labai gerai atrodot, turiu jus nufotografuoti!“ Baidausi fotoaparatais it žirklėmis čekšinčių žmonių. O su ja – neskauda, visai. Lūpos nesivynioja į „holivudišką“ šypseną, liemuo ramus ir rankos nesiblaško. Jokios sumaišties, nurodymų stotis čia ar ten, žiūrėti pirmyn ar atgal, kelti smakrą, kreipti koją ir panašiai. Kelios sekundės ramybės, keli kadrai. Visi – pavykę. Taip ir stovime nespalvotoje fotografijoje, lyg ateiviai iš kito laiko, dvidešimt pirmo amžiaus gatvėje. Štai šis jos sugebėjimas pats įdomiausias. Kaip jį pavadinti? Intuicija? Psichologija? Meile žmogui? Kompozicija, šviesa, aplinka – visa tai paaiškinama ir išmokstama. Tačiau ką daryti su fotografijoje gyvenančiais žmonėmis, kurie, neabejoji, tik nuspaudus mygtuką, ramiai toliau sau nuėjo pirkti pieno, užbaigė sakinį ar prisidegė cigaretę.
Rolandas Rastauskas, rašytojas:
Šuros nuotraukos man visada primena garsųjį daktaro Čechovo posakį apie užkandžiaujančius ir arbatą geriančius žmones likimams dūžtant. Mažyčiame kambarėlyje antrame namo Kražių gatvėje aukšte, žinoma, geriama buvo ne tik arbata, bet likimo alsavimas atstojo muzikinį foną: abipus įvairiausiais smulkučiais objektais užversto šeimininkės stalo it filme praplaukė gražiausieji ir skaudžiausieji Vilniaus ir Varšuvos žmonės. Šura savo draugus portretavo ne tik čia, tarsi belaikėje užstalėje, bet ir trumpam pasigręžusius į kamerą vernisažuose ar pleneruose. Ir visur šitie stop kadrai buvo pašnekesio pauzė, o ne sustingusi poza. Tasai bendravimo archyvas jau neįkainojamas: fotografija čia ne numarina, o priešingai – išplėšia iš niekybės nasrų visą plejadą personažų, pažadėdama nors ir mažą, vos nepasakiau – vienkartinę, bet vis tiek amžinybę.
Cituota iš: „Vilniaus veidai“, Šiaurės Atėnai, 2012 09 21.
Monika Krikštopaitytė:
Galime išryškinti dar vieną santykį, kuris svarbus Jacovskytės fotografijoje – žmogaus su aplinka. Vaizduojami žmonės, kad ir kokie skirtingi būtų, aplinkos visai nesureikšmina, tai dar ne ta vaizdų kultūra, kurioje mes gyvename dabar, kai kartais labiau atrodome nei esame. Svarbu tai, kad čia beveik apčiuopiamai užfiksuotas sovietinio žmogaus atsietumas nuo „realybės“. Tačiau kartu jai pavykta parodyti buvimą paraleliniame gyvenime, kuris vyksta galvoje, viduje, tarp bendraminčių. Aleksandra sugeba tai nufotografuoti... Ir tai paprasta paaiškinti: menininkė fotografavo sau, jai nereikėjo rūpintis savicenzūra, jai nereikėjo įterpti to elemento, kuris duotų jai leidimą būti viešumoje. Tuo šis vaizdų klodas savaip pranašesnis už bet kuriuos ikoniškus to laiko vaizdus.
Cituota iš: Monika Krikštopaitytė, „Tai rimta“, 7 meno dienos, 2012 09 11.
Parengė Danguolė Butkienė