Adasa Skliutauskaitė yra spalvas įsimylėjusi menininkė. Į Lietuvoje paplitusią juodą ir baltą litografiją ji įliejo spalvą ir šią grafikos techniką priartino prie tapybos. Be galo produktyvi, aktyviai kurianti grafikė surengė per 20 asmeninių parodų, o jos kūrinių eksponavimo geografija nusidriekia nuo Lietuvos iki Norvegijos, Švedijos, Rusijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų.

Kūrybinį kelią pradėjusi praėjusio amžiaus 6 dešimtmečio viduryje, jauna menininkė vengė tuometinių primesto stiliaus dogmų. Atsiribodama nuo socrealizmo, ji rinkosi knygų dailininkės kelią. Apie tris dešimtmečius kūrė savitą kamerinį pasaulį, daugiausia iliustruodama vaikiškas knygas. Natūralu, kad šių iliustracijų vaizdiniai skverbėsi ir į grafikos lakštus, ir jų temos gana artimos dailininkės apipavidalintų knygų istorijoms. Ankstyvojoje Skliutauskaitės kūryboje dominavo lakoniški, apibendrinti linoraižiniai be laiko ar epochos atspindžių. Tai neutralūs urbanistinio peizažo motyvai, senamiesčio stogų fragmentai ar nedidelės žanrinės scenos su vaikais: perteikiama vaiko nuostaba pamačius katinėlį, džiugus jo krykštavimas vaikant balandžius ar į puokštę renkant pirmuosius pageltusius klevo lapus. Šių kūrinių stilistika artima vaikiško kontūrinio piešinio grafiškumui. Dekoratyvus vaizdas išgaunamas apibendrinto stilizuoto piešinio ir spalvinių dėmių jungtimi; tvirta ir lanksti linija derinama su faktūrų „spygliukais“, išryškinami apskriti veidai su didžiulėmis akimis – daug dėmesio skiriama kompozicijos visumai ir paskiroms detalėms.

Ryškūs pokyčiai Skliutauskaitės kūryboje pastebimi nuo 9 dešimtmečio pradžios. Asmeniniai draugystės ryšiai nuvedė ją į kaimyninę Baltarusiją, į Minską – ten menininkei atsivėrė naujos galimybės kūrybiškai eksperimentuoti ir tobulinti litografijos įgūdžius. Stiprų impulsą tam suteikė pažintis su minskiečiu litografijos meistru Dmitrijumi Molotkovu, ypač subtiliai jautusiu spalvą. Apie 1982 m. sukurtos pirmosios spalvotos Skliutauskaitės litografijos, dar gana tamsios, jose ryškus literatūrinis pradas. Menininkės juodų ir spalvotų zonų skaidymas primena teatro dekoracijų struktūrą (ciklas Metamorfozės, 1982). Aktyviai praktikuodama vos po kelerių metų Skliutauskaitė pristatė didelio formato spalvotų litografijų ciklus, kuriuose akivaizdus autorės braižo išlaisvėjimas. Svarbiausiais kūrinių komponentais tapo ne piešinys ar siužetas, o spalvinė dėmė ir ekspresyvus potėpis. Jis įtaigus, tvirtas ir tuo pat metu tirpstantis, besiliejantis.

Mintimis ir vaizdiniais dailininkė dažnai grįžta į vaikystę, į skaidrų nesudrumstą pasaulį su skriejančiais paukščiais, drugiais, avelėmis – perteikiama šagališka gamtos ir žmogaus vienovė, idiliška suartėjimo su gamta jausena. Kai kuriuose kūriniuose tik vos nujaučiamos figūrų ar peizažo užuominos, suformuotos gilių, iš kelių atspalvių sudarytų spalvų. Elegantiškuose rusvų ir pilkšvų, melsvų, žalsvų ir violetinių pustonių deriniuose dažnai suskamba nostalgiški minoriniai akordai, neatsiejami nuo menininkės prigimties (ciklai Šilti vėjai, 1987; Po lietaus, 1988, kt.). Tokioms turtingoms daugiasluoksnėms spalvinėms gradacijoms išgauti reikalingi keli spausdinimai, kartais net iki septynių litografinių akmenų.

Vėlyvojoje kūryboje dailininkės vaizdiniai įgauna vis daugiau dinamikos. Meniniu objektu gali tapti bet kas: kėdė, senas langas, sukrypusio pastato detalė. Tai gana tikroviški ir atpažįstami gamtos ar aplinkinio pasaulio motyvai, tačiau kūrybinio proceso metu jie kinta, abstrahuojasi, virsta neramiai virpančio pasaulio dalimi. Cikluose sukuriama efemeriška būsena – konkretūs objektai ar personažai tarytum išnyksta, tačiau žmogaus buvimo pėdsakai nujaučiami: užlieja gaivaus oro gūsiai Arti vėjo (1992), nušvinta vaiskuma Sniego kvape (1994), temperamentingo pokalbio aidas nuvilnija charakteringai lenktais kėdžių atlošais Dialoge (2001), vienatve ir nesusikalbėjimu dvelkia Pokalbis (2000), meditatyvi būsena sklinda Apmąstyme (2002) ir Erdvėje (2003). Šiuose litografijų cikluose sukurdama spontaniškos atlikimo manieros įspūdį, laisvai improvizuodama Skliutauskaitė pasiekia aukščiausią meistriškumą. Apšvietimas prigesintas, jame spinduliuoja pasteliniai, turtingai niuansuoti plotai, pagyvinti plonyčių linijų šuorų. Akvarelišku lengvumu kuriami abstraktūs laiko ir erdvės matmenys, o vos atpažįstami objektai praranda apimtį, jie perregimi – teikia užuominas apie materijos trapumą, laikinumą.

Skliutauskaitės kūrinių stilistika nėra vientisa. Tarp abstrakto ir realybės balansuojančiuose kūriniuose susipina romantinės tendencijos (lyrizmas, kameriškumas, subjektyvios būsenos), ekspresionistinė raiška (komponavimo dinamika, veržlūs potėpiai) ir abstrakčiosios dailės atgarsiai. Menininkę žavi abstrakčiosios krypties dailė, ypač Eugenijaus Cukermano kūryba. Ieškant pasaulinės dailės analogų, dailininkei artimas abstraktus ekspresionizmas, ypač jo europietiškoji art informel atšaka. Adasa Skliutauskaitė suformavo savitą plastinę kalbą, pagrįstą improvizacija ir konceptualiu neišbaigtumu.

Regina Urbonienė