Žygimanto Augustino tapybai daugiau įtakos turi britų nei lietuvių tapyba. Neatsitiktinai Didžiojoje Britanijoje jis susilaukė didesnio pripažinimo nei Lietuvoje – portreto konkurse Londono nacionalinėje portretų galerijoje pelnė antrąją vietą.

Tapydamas radikaliai realistine maniera Augustinas visą dėmesį sutelkia į žmogų. Jis tapo portretus, autoportretus, visos figūros studijas ir kūno fragmentus. Menininkas sako: „Mane traukia ne portretas, o žmogus. Tai tik būdas išreikšti, ką jauti, kai matai konkretų kūną su visais tais žmogaus gyvenimo įspaudais. Kūnas nemeluoja ir neapsimetinėja.“

Augustino tapybos pagrindas – piešimas. Jis daug metų įvairiose mokyklose Lietuvoje, Niujorke, Florencijoje tobulino savo piešimo įgūdžius, įsigilindamas į anatomiją, perspektyvą, šviesos ir šešėlių žaismą, kol tapo šios srities virtuozu. Tapyboje akademiniu piešiniu jis naudojasi laisvai ir virtuoziškai, papildydamas jį achromatinių spalvų tonine modeliuote ir raiškiomis faktūromis. Menininkas žavisi realistinę kruopštaus modeliavimo ir tikslaus piešinio tapybą, vaizduojant žmogų, puoselėjančiais britais Lucianu Freudu, Jenny Saville, Euanu Uglowu ir amerikiečiais fotorealistais Chucku Close, Alexu Kanevsky. Tačiau jiems nesvarbi ne tik potėpio ekspresija, bet ir įvaizdžio emocionalumas, o Augustinas siekia perteikti ir nuotaikas. Lengvas susenusio eksboksininko liūdesys ar pašaipi savistaba autoportretuose, „kūno peizažų“ melancholija paveiksluose atsiskleidžia ne iš pirmo žvilgsnio, bet nuo to jų įtaiga tik stipresnė.

Didžiausią kūrybos dalį Augustinas skyrė portreto žanrui. Be senyvų akademijos pozuotojų pagrindinis dailininko modelis yra jis pats. Jis perima senųjų meistrų ir XIX–XXI amžiaus tapytojų autoportreto tradicijas susitelkdamas į precizišką ir psichologinę savistabą. Tam jis pasitelkia ir meno istorijoje dažnai eksplotuojamą dvigubo portreto tipą. Save patį modeliu jis pasirenka ir tapydamas egzistencialias nuovargio, nuobodulio, nusivylimo, džiaugsmo ir pasitenkinimo savimi būsenas bei inauguracijų ar brandos ritualus. Menininko portretai ir autoportretai glaudžiai susiję su jo kitų žanrų kūriniais. Paveikslams „Šv. Sebastionas“, „Magdalietė“, „Judas“ perima šių fizionominius bruožus ir kartu atiduoda duoklę seniesiems meistrams.

Pastarųjų metų Augustino portretus ir šventųjų paveikslus pakeičia naujos netikėtos kūno temos interpretacijos. 2008 metais Vilniaus dailės akademijos galerijoje jis rodė paveikslų ciklą, pavadintą „Žmogaus kūnas: ženklas ir peizažas“, po to pradėjo grupę kūrinių tema „Menas ir ekstremalus sportas“. Šiuose paveiksluose patį kūną ar jo fragmentus Augustinas studijuoja tiek pat atidžiai, kiek ir prieš tai stengėsi perteikti fizionominius veido bruožus. Tik dabar išdidinęs atskiras kūno dalis, pavyzdžiui, sunertas rankas, tapytojas jas padaro horizontą užgožiančia dominante.

Paskutiniai Augustino paveikslai labiau daugiasluoksniai. Veristinės tikrovės paieškos fiksuojamos blaiviai, kiekvieną detalę papildant ekspresyvaus realizmo elementais. Menininkui autoportretuose svarbu savęs paties psichologinis tyrinėjimas. Pasitikėjimą savimi veide keičia skepticizmo ir distancijos raiška. Daug dėmesio, kaip ir anksčiau, skiriama kruopščiam veido modeliavimui, bet anksčiau jis buvo kiek sausokas, o dabar plastiškai formuojamas pastozinėmis faktūromis ir judriu ryžtingu potėpiu.

Raminta Jurėnaitė