Lietuvos kultūrinio turizmo žemėlapyje neįmanoma nepastebėti paminklų, tapusių miestų pasididžiavimo objektais ir traukos centrais. Anykščiuose tai – Laimės žiburys, Varėnoje – paminklas tremtiniams (archit. A. Klyza), neabejotinai paminėtinas vienas žinomiausių ir svarbiausių paminklų Lietuvoje – IX forto monumentas, kurį dabar galima traktuoti tiek kaip atminties vietos įpavidalinimą, tiek kaip XX a. devintojo dešimtmečio lietuvių memorialinės monumentaliosios skulptūros ir architektūros viešojoje erdvėje pavyzdį. Dar galima prisiminti paminklinę kompoziciją Vincui Krėvei Druskininkuose, paminklinę kompoziciją Jonui Basanavičiui Mažeikiuose, paminklą Vincui Mykolaičiui-Putinui Marijampolėje, filosofui Antanui Maceinai Prienuose, paminklą Tauro apygardos partizanams Marijampolėje. Visų jų autorius – Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, jau daugiau nei pusę šimtmečio aktyviai veikiantis lietuviškos monumentaliosios dailės plotmėje, skulptūros mokęsis dar pas profesorių Juozą Mikėną, Lietuvos valstybinį dailės institutą baigęs 1961 m. Toji pusė šimtmečio aktyvios veiklos monumentaliosios dailės „fronte“ paliko ryškius pėdsakus tiek Lietuvos viešosiose erdvėse, tiek kamerinės skulptūros, tiek skulptūrinio portreto srityje. Tačiau ne tik – menininkas iki šiol aktyviai dirba ir kurdamas moliotipijas bei tapybos darbus.

Jaunystėje drauge su skulptoriumi Vladu Vildžiūnu išmestas iš Dailės instituto už „veiklą, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“, Ambraziūnas keletą metų gyveno ir dirbo Rudens gatvėje, savotiškoje spontaniškai susibūrusioje menininkų bendrijoje – kaimynystėje gyveno Kisarauskų pora, keramikas Romualdas Budrys, išmestuosius lankydavo Antanas Gudaitis, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Kazimieras Valaitis, juos globojo ir profesorius Juozas Mikėnas, darbų nusipirkti užsukdavo Eduardas Mieželaitis. Tokia „festivalinė bohemiška“ aplinka generuodavo idėjas, o pragyvenimui autorius užsidirbdavo, dekoruodamas Kauno ir Ukmergės bažnyčias. Toji gyvenimo ir mąstymo būdo laisvamanystė pasireiškė ir kūryboje: tuo metu autorius pradėjo kurti moliotipijas (atspaudas spaudžiamas nuo dažais padengto minkšto molio plokštės); nemažai moliotipijų yra sukūręs Vincas Kisarauskas ir Saulė Kisarauskienė. Tapyba, skulptūra, o ypač moliotipijos, asambliažai XX a. 7–8 dešimtmetyje domino daugelį menininkų, nesitenkinusių įprastiniais raiškos būdais. Ambraziūnas ir bendraminčių menininkų karta – Vildžiūnas, Valaitis, Kisarauskai – ieškojo naujų raiškos būdų, visų pirma pasižymėjusių drąsiomis kūrinių formomis, kompozicija, abstrahavimu, deformacija, stengimusi, kiek tai įmanoma, sekti negausiais tuo metu prieinamais aktualiais vakarietiško meno pavyzdžiais, pro geležinę uždangą kartais prasisunkiančiomis „avangardo“ idėjomis. To meto Ambraziūno tapyboje regimas dinamiškumas, emocingumas drauge su sugebėjimu konstruoti tvirtą, stabilią paveikslo visumą. Abstrahuotos formos monumentalios, drąsios linijos skaido plokštumą. Ankstyvieji menininko skulptūros darbai taip pat pasižymi drąsiai skaidomomis plokštumomis, monumentalumu, pabrėžtinu grubumu, sąmoningai neišryškinamomis detalėmis, kai kur pereinama į asambliažą. Medinės skulptūros kuriamos tiesiai iš eskizų, nedarant lipdytų modelių-prototipų, jos savo neužbaigtumu primena liaudies skulptūrėlių plastiką.

Visgi buvimas savotišku „kitokio“ meno fronto dalyviu nesutrukdė Ambraziūnui drauge su Vytautu Vieliumi ir architektu Gediminu Baravyku dalyvauti 1966 m. paskelbtame IX forto memorialo konkurse ir jį laimėti. Po keturių konkurso turų, trukusių dešimt metų, šis dabar menininko laikomas reikšmingiausiu gyvenimo darbu paminklas buvo pradėtas įgyvendinti – ir baigtas dar po penkerių metų, 1983 m. Šiuolaikiška plastinė kalba, alegorinė skulptūrinė kompozicija, veikianti emocijas, o ne pasakojanti istoriją, to meto valdančiosioms institucijoms kėlė daug įtarimų ir nepasitenkinimo; visgi jau pastatytas memorialas buvo įvertintas aukščiausia tuometine Tarybų Sąjungos premija. Visą IX forto ansamblį sudaro muziejus, memorialas ir administracinis pastatas; tai ryškiausias brutalizmo stilistikos pavyzdys Lietuvoje. Atvirai eksponuojamas monolitinis gelžbetonis, Kazio Morkūno vitražai, drąsių formų, dinamiška, apibendrinta skulptūrinė kompozicija – visa tai architektūrine ir skulptūrine kalba perteikė pasipriešinimo idėją.

Veržli, laisva Ambraziūno meninės kūrybos pradžia padėjo pamatus jo tolesnei meninei veiklai ir meninei bei administracinei karjerai. IX forto memorialas ir po jo gauta Valstybinė premija, be abejonės, buvo didžiulis proveržis menininko kūrybinėje biografijoje, sudaręs galimybes toliau kurti, tik jau nebe „autsaiderio“ padėtyje. Meninėje srityje plėtodamas tai, ką atrado XX a. 7–8 dešimtmetyje, jis drauge su kitais amžininkais – Silvestru Džiaukštu, Leonardu Tuleikiu, Vladu Vildžiūnu, anot dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, „tampa oficialiaisiais menininkais, kuriems nebereikia kovoti, nes jų taikoma raiška virsta nebecenzūruojama norma“. 1983 m. jam suteikiamas nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1985 m. Ambraziūnas tampa TSRS Valstybinės premijos laureatu. Ilgą laiką jis dirbo skulptūros sekcijoje ir Dailininkų sąjungos valdyboje, taip pat Monumentaliosios dailės tarybos prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pirmininko pavaduotoju.

Per ilgą savo kūrybinį kelią menininkas suformavo savitą stilistiką, kurioje galima aiškiai atpažinti „tyliojo modernizmo“ kartos kūrybos bruožus, išliekančius iki šių dienų. Sukurta daug memorialinių skulptūrų įvairiuose Lietuvos miestuose, antkapinių paminklų ir skulptūrinių portretų. Pastarieji atspindi atidų autoriaus požiūrį į portretuojamą žmogų, o drauge – sugebėjimą atitrūkti nuo realybės, sukurti abstrahuotą paveikslą, kuriame, nepaisant sąmoningų deformacijų, išryškėja portretuojamojo asmenybė. Taip didžiulę įtaką „tyliųjų modernistų“ kartai dariusio filosofo Justino Mikučio charakteringas veidas tampa beveik dekoratyviniu objektu, kuriame visgi galima atpažinti Mikučiui būdingus intelektą ir liūdesį, Balys Sruoga regisi tarsi skrendantis, visas sudarytas iš virpančių, aštrių, dinamiškų linijų. Tarp kitų – Ievos Simonaitytės, Antano Strazdo, Juozo Miltinio, kitų žymių kultūros žmonių portretai. Kamerinė Ambraziūno skulptūra – stambių formų, abstrahuota, gana drastiškos plastikos, kelianti tiesioginio dialogo su medžiu ar akmeniu įspūdį. Joje galima atpažinti antropomorfines formas, tačiau atpažįstamumas nėra menininko tikslas. Tikslas – atviras, kvėpuojantis kūrinys, trimatė forma, kurioje dekoratyvumas derinamas su monumentalumu. Modernizmo stilistika ir jo meniniai principai buvo ir liko Ambraziūno kūrybos pamatas, matomas tiek skulptūroje, tiek tapyboje, tiek piešiniuose ar moliotipijose. „Griūvančio ir vėl besikeliančio pasaulio aidas – pagrindinis leitmotyvas, lydėjęs mano gyventą intensyvių permainų laiką“, – taip sako pats autorius.

Jurgita Ludavičienė