Valentinas Antanavičius – kone nuosekliausias savo kartos nonkonformistas. Pradėjęs aktyviai kurti septintojo dešimtmečio viduryje iki pat „perestroikos“ jis buvo oficialaus meninio gyvenimo užribyje. Sovietmečiu didesnėse grupinėse parodose buvo rodomi beveik vien tik jo portretai. Svarbiausia Antanavičiaus kūrybos dalis – kritinių politinių ir socialinių metaforų savitos ikonografijos kompozicijos – šiuo periodu beveik nepatekdavo į parodas. Tik 1986 metais, sulaukęs penkiasdešimtmečio, Antanavičius ir šiuos darbus galėjo parodyti savo personalinėje parodoje, surengtoje reprezentatyviausioje Vilniaus parodų erdvėje – Dailės parodų rūmuose. Atkūrus nepriklausomybę menininko nonkonformistinis indėlis į Lietuvos meną buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Antanavičiaus kūryboje galima atsekti ekspresionizmo, siurrealizmo, dadaizmo, poparto ir lietuviško etnografinio meno bruožų. Jis anksti susipažino ir su kaimynų lenkų Tadeuszo Kantoro, Władysławo Hasioro asambliažais, režisieriaus ir scenografo Józefo Szajnos spektakliais. Šis garsus trejetas jam buvo artimas teatrališkų radinių – rekvizitų – panaudojimu suteikiant šiems simbolines prasmes. Kantoro „degradavusi realybė“ – visuomenės šiukšlynas ir vadinamojo žemiausio rango kasdienio vartojimo skurdūs daiktai – Antanavičiaus asambliažuose atrodo ne taip asketiškai. Lietuviui artimesnė Hasioro tiršta ir spalvinga panaudotų daiktų sankaupa. Visų šių įtakų veikiamas Antanavičius galiausiai susiformavo savitą mišinį, kurį lėmė originali jo ikonografija, maitinama jo asmenine ir krašto naujosios istorijos patirtimi.

Svarbią dalį Antanavičiaus kūryboje užima alegorinės figūrinės kompozicijos, tapytos ant drobės ir kartono, arba kuriamos naudojant rastus daiktus. Svarbiausia jo tapybos tema – grėsminga, žmogų žalojanti totalitarizmo jėga. Sąlygiškame fone lyg tuščioje scenos aikštelėje ar prieš jos uždangą su lakoniškai nutapytu gamtos ar urbanistiniu peizažu visas dėmesys sutelkiamas į deformuotas pavienes žmonių figūras ar jų grupes.

Svarbiausias šių drobių leitmotyvas – kruvinas ar apdegęs sužalotas žmogaus kūnas. Kai kuriose kompozicijose žmogaus figūra transformuojama į paukščio, žvėries pavidalus arba paverčiama skulptūrinių monumentų fragmentais. Svarbu šioje tapyboje tiek ryškių spalvų kontrastai, tiek tamsios spalvos ir potėpio ekspresija. Kita didelė su tapytais paveikslais susijusi kūrinių grupė – asambliažai. Totalitarizmas šalies istorijoje ir šiuose darbuose yra pagrindinė tema, bet ji traktuojama ne tiek dramatiškai, kiek sarkastiškai. Antanavičių asambliažuose domina valdžios insignijų ir kasdienės buities atliekų plastinis įvaizdis. Politinėms ir socialinėms alegorijoms sukurti menininkas pasitelkia įvairiausius radinius, daugiausia naudotus ir dėvėtus aplūžusius, apirusius daiktus, mechanizmus ir žaislus. Visi jie sudėliojami į figūrines ar bent jau antropomorfinių užuominų turinčias kompozicijas, kai kada papildomas ištapytais fragmentais.

Dar viena didelė menininko asambliažų grupė – kompozicijos su etnografiniais radiniais: buities rakandų, tekstilės fragmentais, verbomis ir Užgavėnių kaukėmis. Šiuose kūriniuose svarbiausia pačių rastų objektų „iškalbingumas“. Bet jie retai paliekami nepakeisti, dažniausiai sudėliojami į archetipiškas figūrines kompozicijas.

Po 1990-ųjų menininko kūryboje neįvyko didesnio lūžio, bet prasiplėtė jo siužetų repertuaras. Šalia politinių, socialinių metaforų Antanavičius dabar kuria ir krikščioniškųjų arba literatūrinių siužetų kompozicijas. Be tapybos ir asambliažų, menininkas yra sukūręs grafikos darbų ir scenografijų.

Raminta Jurėnaitė