Leonidas Alekseiko – jaunosios kartos tapytojas. Gyvena ir kuria Kaune. 2008 m. įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (tada Kauno instituto) stiklo specialybę, 2010 m. perėjo į tapybą, 2013 m. įgijo tapybos bakalauro, o 2015 m. – tapybos magistro laipsnį.

Alekseiko tapybos stilius susiformavo jau studijų laikais. Tuo metu jis aktyviai dalyvaudavo grupinėse parodose, vienas svarbiausių apdovanojimų (2014 m. konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ papildoma premija ir publikos prizas) buvo laimėtas studijuojant magistrantūroje. Pirmieji Alekseiko žiūrovai, matę peržiūrų, diplominius darbus, ir dabar lengvai atpažįsta jaunojo tapytojo stilių. Jo kūrybą Lietuvoje galima gretinti su gausėjančios, bet nedominuojančios naujojo realizmo ar hiperrealizmo krypties pavyzdžiais (Jūratės Jarulytės, Augustino Žygimanto, Patricijos Jurkšaitytės ir kt. darbais).

Anksti pamėgta ir perprasta naujojo realizmo stilistika paveikė tapytojo kūrybą. Jis seniai tęsia tapybos darbų seriją (Formuojanti aplinka), o ir pavieniai kūriniai (Mama ir brolis, 2013; Šeima, Autoportretas, abu 2014) yra kaip vientisas autoriaus pasakojimas, neišklystant iš savo susikurtos erdvės – pačios artimiausios aplinkos. Ne veltui jo tapybą galima lyginti su asmeniniu nuotraukų albumu. Jame galima atrasti daug buitinių scenų, „nieko neveikimo“ fragmentų, pozavimo, „nepasisekusių“nuotraukų su nusisukusiomis figūromis ir pan. Tačiau visi šie tarsi nekokybiški bandymai, kurie paprastai įdomūs tik šeimos nariams, tapyboje sėkmingai paverčiami visuotiniu apžiūros objektu. Taip nutinka, kai tapytojas, pasirinkdamas XXI a. realizmą kaip išeities tašką, mistifikuoja atsitiktinę fotografijos kompoziciją.

Alekseiko, meistriškai kurdamas prislopintų, tamsių spalvų aplinką (buto interjeras ar akademijos erdvės su figūromis), nieko neapibendrina, nenuslepia nė vienos detalės ir nepalengvina žiūrovui užduoties – neišskiria svarbiausių vizualizuojamos erdvės reikšmių. Kaip ir senieji teksto meistrai, sugebėję ekphrasis (vaizdingo aprašymo) būdu atskleisti skaitytojui nematyto atvaizdo grožį, jaunasis tapytojas priverčia žiūrovą dar ir dar kartą „perskaityti“ visas paveikslo „smulkmenas“ ir pradėti įtarinėti kasdienišką aplinką slepiant nekasdieniškus dalykus.

Kristina Budrytė