Anot menotyrininkės Elonos Lubytės, „tyliojo modernizmo epochoje tikrasis gyvenimas kunkuliavo namuose, dirbtuvėse. Šios vietos tapdavo „laisvosiomis zonomis“, kuriose vyksmo ribas nubrėždavo šeimininkų interesai.“
Viena iš tokių „zonų“ nuo 1962 metų tapo skulptoriaus Vlado Vildžiūno (1932–2013) ir grafikės, knygų iliustratorės Marijos Ladigaitės (g. 1931) namai Jeruzalėje. Čia susitikdavo tarpukario inteligentai: Marijos mama publicistė Stefanija Ladigienė (1901–1967), Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis (1902–1983), aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė (1900–1986), kanauninkas Petras Rauda (1894–1974), psichologas Juozas Brazauskas, studijavęs Sorbonoje, iš lagerių grįžęs savamokslis filosofas Justinas Mikutis (1922–1988). Taip pat buvo laukiami visi jaunesni menininkai, leidę sau gyventi kiek įmanoma laisviau: Kisarauskų, Kmieliauskų, Gibavičių, Kuzmų, Valaičių, vėliau ir Jurašų šeimos, kolegos skulptoriai Petras Mazūras (g. 1949), Gediminas Karalius (g. 1942), Vladas Urbanavičius (g. 1951), Ksenija Jaroševaitė (g. 1953). Kazimiera Zimblytė (1933–1999) čia su skulptoriais Mazūru, Karaliumi ir namų šeimininku rengdavo parodas, akcijas ir instaliacijas sode.
Kolekcijoje – Rimtauto Vincento Gibavičiaus, Mindaugo Navako, Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus, Petro Mazūro, Kazimieros Zimblytės, Vinco Kisarausko, Saulės Kisarauskienės darbai.
