Autoriaus nuotrauka

Antanas Obcarskas

Trumpa biografija

  • Tapytojas, meninių akcijų, instaliacijų kūrėjas.
  • Gimė 1958 m. Zapiškyje, Kauno r.
  • 1977–1982 m. studijos LTST valstybiniame dailės institute.
  • Po studijų grįžo į Kauną, nuo 2002 m. dėsto A.Martinaičio meno mokykloje.
  • Nuo 1982 m. dalyvauja parodose.
  • Nuo 1993 m. grupės „Angis“ narys.
  • Nuo 2011 m. Vokietijos menininkų sąjungos „Fokus Europa” narys.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą


Antanas Obcarskas – tapytojas, kurio paveikslus (išskyrus naujausio etapo darbus) žiūrovai lengvai atpažįsta iš neslepiamos meilės ekspresionizmui, drąsaus potėpio, deformuotos kompozicijos, fovistinių spalvų derinių ir pastoziško dažų tepimo. Toks dailininko tapymo stilius naudojant mėgstamus modernistinius motyvus (laiveliai, jūros ar pakrantės panoramos fragmentai) išsikristalizavo XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Tuo metu, atsivėrus sienoms, menininkas pasinaudojo iki tol neįmanomu mokymosi būdu – praktiškai pažinti dailės istoriją – ir aplankė Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos muziejus, pamatė pasaulinius klasikos pavyzdžius, konceptualųjį meną.

Panašiu metu susibūrė tapytojų grupė „Angis“, Obcarskas jos nariu tapo nuo 1993 m. Daugumai grupės narių neoekspresionizmo idėjos ar europietiškos grupės „Cobra“ kūryba buvo sektini pavyzdžiai. Nors iš XX a. paskutinio dešimtmečio geriausi Obcarsko tapybos darbai dažnai pasilikdavo užsieniečių kolekcijose, iš katalogų reprodukcijų galime spręsti, kad ryškių, vos ne grynų (raudonos, geltonos, oranžinės) spalvų gausa drobėje užgoždavo, „paskandindavo“ laivo pavidalą (dažniausias tapytojo motyvas) ir visą kompoziciją paversdavo chaotišku džiunglių siautuliu (pvz.: Raudonas vakaras, Vasara, Raudonas laivas su oranžine bure, visi 1993). Vėliau tapyboje atsirado niūresnių, žemės paletės spalvų, kompozicija rimo, diagonalės virto tiesesnėmis linijomis, bet pagrindinis dėmesys spalvų ir formų kontrastams visada išliko (pvz.: Molas, 2009; Kompozicija su taure, 2010).

XX ir XXI a. sandūroje šalia tapybos grupės „Angis“ ir kitose koncepcinėse parodose menininkas yra eksponavęs ne vieną konceptualų šmaikštų objektą (Intervencija, 2000; Baronka I, II, 2001–2002; Agurkas I, II, 2002) ar specifinės vietos instaliaciją (Dangus, 1996; Baigęs meno darbus, susirink šiukšles, urode, 2003).
 
Iki tol Obcarskas jau buvo surengęs personalinę parodą (1988 m. Kauno menininkų namuose), buvo progresyvus grupinių parodų dalyvis. Savo pirmuosiuose darbuose siekė suabstraktinti pamatytą motyvą, kreipė dėmesį į kompozicijos įvairovę, plokštumos struktūravimą. Pirmieji, dar paauglio, dailės mokytojai buvo virtuozai modernistai tapytojai Antanas Martinaitis (1939–1986) ir Laima Drazdauskaitė (g. 1947), kurių net įėjimas į klasę jaunų moksleivių buvo fiksuojamas, gaudomas kiekvienas žodis ir nuomonė (keturmetėje Kauno vaikų dailės mokykloje Martinaitis dėstė tapybą, Drazdauskaitė – piešimą; dabar A. Martinaičio dailės mokykla).
Studijuodamas S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas) susipažino ir žavėjosi tapytoju Alfonsu Vilpišausku (1945–2015). LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) buvo įgyti kompozicijos, formalistinės plastikos, šiuolaikinio meno pagrindai,
 
susipažinta su XX a. pr. abstrakcionistų Vasilijaus Kandinskio (1866–1944), Pieto Mondriano (1872–1944) ne tik kūryba, bet ir meno teorijomis.Pastaruosius trylika metų tapytojas šalia įprasto stiliaus darbų kuria visai kitokius: jo nemažas studijos plotas paskirtas kompiuteriniams darbams, brėžiniams, įvairiems apskaičiavimams, o prie keliametrinių drobių autorius prieina su tiksliųjų mokslų instrumentais – liniuote ir pan. Nuo 2004 m. pasinėręs į „postgeometrine abstrakcija“, „postoptiniu menu“ ir panašiai menotyrininkų apibūdinamą tapybos kryptį, jis nesiruošia sustoti. Pradžioje kūręs ilgiausius poetinius pavadinimus, pvz., Juodoji poema apie iliuzijų praradimą (2004), dabar tapytojas daugybę darbų tiesiog numeruoja sujungdamas juos vienu bendru ciklo pavadinimu Akriliniai rašmenys (nuo 2012).

Šioje tapyboje dominuoja grafika, o iš linijų formuojama erdvinė plokštuma nieko bendro nebeturi su ekspresyvia ar deformuota, iš staigių potėpių sukurta dėme. Tekstuose apie tokią Obcarsko tapybą dažnai minimos kaligrafiškos linijos. Matyt, apie kaligrafijos raidą ir reikšmę šiandieniniame mene galvoja ir pats menininkas, prisimindamas, kiek daug užduočių tekdavo įveikti jaunystėje (dailyraštis, šrifto menas). Kai kurios jų (užduotys) tapo nebereikalingos kompiuterinėje grafikoje, bet, pasirodo, gali atgimti naujai molbertinėje tapyboje, perkeltos ant tradicinės drobės su tradiciniais porėmiais.
 
 
Kristina Budrytė
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Tapyba Tapyba ant popieriaus
Antanas Obcarskas Pilkas dangus 1993
Antanas Obcarskas Medis prie upės 1993
Antanas Obcarskas Raudonas sapnas 1993
Antanas Obcarskas Laivas 1993
Antanas Obcarskas Valtis ant kranto 1993
Antanas Obcarskas Be pavadinimo 1995
Antanas Obcarskas Be pavadinimo 1995
Antanas Obcarskas Be pavadinimo 1995
Antanas Obcarskas Be pavadinimo 1995
Antanas Obcarskas Molas 2009
Antanas Obcarskas Kompozicija su taure 2010
Visi kūriniai