Autoriaus nuotrauka

Henrikas Natalevičius

Trumpa biografija

  • Tapytojas.
  • Gimė 1953 m. Vilniuje.
  • 1970–1976 m. tapybos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1997 m. dalyvauja parodose, pradėjo kartu su vadinamąja „Penkiukės” grupe.
  • Gyvena Vilniuje, yra dirbęs Vilniaus dailės parodų rūmuose, Lietuvos dailės muziejuje.
  • 19892000 m. dalyvavo grupės „24“ veikloje.
  • 2007 m. laimėjo pirmąją premiją Baltijos šalių tapybos trienalėje Vilniuje.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

 
Apibūdinant H.Natalevičiaus tapybą peršasi žodžiai „minkšta“, švelni“, „aksominė“. Ir pats tapymo būdas išrodo lyg drobės „glostymas“.
Viktoras Liutkus
 
Henriko Natalevičiaus vaizduotę maitina ypatinga Vilniaus senamiesčio dvasia. Čia tik trapi riba skiria ilgaamžiškumą nuo laikinumo, prašmatnumą nuo skurdo, jaukumą nuo baugumo. Jį traukia senamiesčio interjerai, kuriuose nuolatos keitėsi gyventojai palikdami gausybę neįmintų paslapčių. Vidaus erdvių paveikslams Natalevičius suteikia somnabulišką nuotaiką ir sukuria savitą originalią siurrealistinę ikonografiją. Jis atsisako klasikinio siurrealizmo spontaniško automatizmo ir taiko tuos jo prinipus, kuriuose svarbiausia – atpažįstamų vaizdų asociacijos. Menininkui artimos siurrealistų tekančios substancijos idėjos, kurioms jis randa savitą interpretaciją.
 
Šviežios mėsos spalva Natalevičius tapo ankštus kambarius, labirintiškus koridorius, dideles laiptines, didžiules sales ir apgyvendina šias vidaus erdves keisčiausiomis būtybėmis. Organinė materija čia laisvai susipina su neorganine, kūnas su mūru. Architektūros ir vidaus įrangos elementai dažnai įgauna antropomorfinių ir zoomorfinių bruožų. Tuščioje sienoje išryškėja akys, atramos įgauna aptakias žmogaus kūno formas arba baltų koklių krosnis pavirsta meška su pakinktais ir žmogaus veido kauke. Ankstyvuosiuose paveiksluose autorių labiausiai domino materijos metamorfozės, o vėliau tuščias ir užgriozdintas sunkiai identifikuojamais daiktais patalpas pripildo efemeriškų žmogystų ir žvėrių, kurie plaikstosi lyg voratinklis ar virsta šešėlių atšvaitais.
 
Vieni menininko personažai keisti, bet simpatiški namų „kaukai“, kiti – baugina, treti kelia pasišlykštėjimą. Bet kiekvienas jų yra vaizduotės žaismo padarinys. Tai ypač raiškiai atsiskleidžia menininko kūriniuose, kuriuose dažnai kartojasi galvučių vėrinio motyvas. Jos lyg burbulai, galintys bet kurią akimirką susprogti. Patalpų, daiktų, būtybių ir galiausiai vaizdų išnykimas – viena svarbiausių Natalevičiaus temų. Neatsitiktiniai vieną iš savo negausių personalinių parodų 1998-aisiais jis buvo pavadinęs „Piešiant ant vandens“.
 
Šalia drobių devintojo dešimtmečio pradžioje Natalevičius pradeda objektų seriją. Siurrealizmo veikiamas jis iš rastų daiktų atima jų ankstesnę funkcionalią reikšmę. Mažus ir didelius daiktus – degtukų dėžutes, padėklus, butelius, laikrodžių ciferblatus, siuvimo manekeną, kirvį, suoliuką iš Lenino aikštės ir obelisko pavidalo formas jis ištapo aliejiniais dažais visą paviršių padengdamas ornamentais iš savo drobių motyvų. Čia svarbu paties daikto ir jo dekoro trikdantis disonansas. Ištapant objektus gestišką paveikslų potėpį pakeičia smulkus preciziškas piešinys. Pastaraisiais metais Natalevičius savo alegorinėms kompozicijoms, kuriose yra nuorodų į visuomenines aktualijas, suteikia ironiškumo. Kaip reakcija į kultūros ministro pasiūlymą nepatenkintiems teatro aktoriams Ispanijoje skinti pomidorus jis tapo paveikslą „Pomidorų alėja“. Scenos rampoje suveši milžiniški pomidorų medeliai vazonuose.
 
Galima atsekti Natalevičiaus ryšį su kitu Lietuvos tapytoju – jo draugu Raimundu Sližiu. Jaunystėje abu provokavo tamsaus sodraus kolorito tirštų dažų dominuojančiam dramatiškam ekspresionistiniam realistiškumui priešpriešindami fantastinius ir groteskiškus siužetus, nutapytus plonasluoksnėmis rausvos spalvos lesiruotėmis. Tik Sližys buvo pasirinkęs socialinio gyvenimo šaržą, o Natalevičius susikaupia tyloje į sapnų dieną kontempliaciją.
 
Raminta Jurėnaitė
 
Taip pat skaitykite apie menininką ir kitus Penketo dailininkus Kultūros istorijos skiltyje.
Skaityti daugiau

Video

„Iš pat pradžių man labai patiko akordeonai, muzikos instrumentai, bet po to supratau, kuo labiau gilinausi, kad esu negabus... Po to tėvai mus į dailės mokyklą pristatė ir ten po truputį, po truputį...“, – apie savo kelią į dailę pasakoja tapytojas Henrikas Natalevičius. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 05 19.
Skaityti daugiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Tapyba
Henrikas Natalevičius Išvyka į gamtą 1980
Henrikas Natalevičius Dialogas 1984
Henrikas Natalevičius Baltas portretas 1986
Henrikas Natalevičius Pokalbis. Žinia 1987
Henrikas Natalevičius Vandens nešėjas 1989
Henrikas Natalevičius Viešnagė 1989
Henrikas Natalevičius Figūra 1989
Henrikas Natalevičius Diena 1990
Henrikas Natalevičius Vakaras 1990
Henrikas Natalevičius Kelionė 1990
Henrikas Natalevičius Arbūzų valgytojas 1990
Henrikas Natalevičius Arbūzų valgytojai 1990
Henrikas Natalevičius Priemiestis 1991
Henrikas Natalevičius Veidas su liūtu 1993
Henrikas Natalevičius Dvigubas portretas 1993
Henrikas Natalevičius Scena I 1993
Henrikas Natalevičius Be pavadinimo 1995
Henrikas Natalevičius Interjeras 1998
Henrikas Natalevičius Rūbas IV 2000
Henrikas Natalevičius Scena III. Dramblys 2003
Henrikas Natalevičius Portretas veidas 2004
Henrikas Natalevičius Prie šulinio 2006
Henrikas Natalevičius Pomidorų alėja 2008
Henrikas Natalevičius Namas 2008
Visi kūriniai