Autoriaus nuotrauka

Monika Bičiūnienė

Trumpa biografija

  • Tapytoja tautodailininkė.
  • Gimė 1910 m. Baubliuose, Panemunio valsč., Rokiškio apskr. Mirė 2009 m.Vilniuje.
  • Tapyti pradėjo apie 1960 m. paskatinta sūnaus tapytojo Rimo Zigmo Bičiūno.
  • Nuo 1966 m. dalyvavo parodose.
  • Nuo 1969 m. išėjusi į pensija apsigyveno Vilniuje.
  • 1984 m. įtraukta į Belgrade išleistą Pasaulinio naiviojo meno enciklopediją.
  • Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Ipolitas Užkurnys:
Karaliene Monika, kaip norėčiau gyventi tavo sukurtame pasaulyje, kuriame nėra budelio nei kalėjimo, kuriame nėra liūdesio nei mirties, visi čia laimingi, džiaugiasi. Jei Dievas pagal tave pasaulį būtų kūręs, jis tikrai gražesnis būtų išėjęs.
 
Marija Kuodienė:
Primityvios menininkės paveikslų gausa stulbinanti. Tapyti pradėjusi XX. a. septintajame dešimtmetyje, ji nutapė per du tūkstančius paveikslų, kurie buvo eksponuoti liaudies meno parodose Lietuvoje ir beveik visose Europos valstybėse. [...] M. Bičiūnienės kūriniai – unikalus XX a. antrosios pusės lietuvių primityviosios tapybos palikimas. [...] Monika Bičiūnienė, kaip ir žymiausia savamokslė menininkė Jadvyga Nalivaikienė, buvo viena iš pirmųjų lietuvių prmityviosios tapybos atstovių. Vėliau prie jų prisijungė gaivališkos, naivios plastikos tapytoja Petronėlė Gerlikienė.
 
1966 m. Vilniuje Respublikinėje bibliotekoje buvo surengta pirmoji M. Bičiūnienės tapybos kūrinių paroda. Tada parodoje menininkė eksponavo 37 savo kūrinius. [...] 1969 m., sulaukusi pensinio amžiaus, M. Bičiūnienė visam laikui apsigyveno Vilniuje. Gyvenimas didmiestyje praplėtė jos akiratį, interesų ratą. Tapytoja lankė muziejus, parodas, pati jose dalyvavo. Ji bendravo su kultūros žmonėmis, tautodailininkais, vykdavo į kūrybines stovyklas, keliones. Radikalus gyvenimo pasikeitimas turėjo įtakos jos kūrybos raidai, radosi kitokių darbų temų, ji įgijo daugiau pasitikėjimo savimi.
 
M. Bičiūnienės kūryboje vyrauja dvi pagrindinės temos. Pirmoji – tai tradicinio kaimo vaizdai. Kaimiškas pasaulis jai – didžiausia vertybė. Antroji tema susijusi su miesto atmosfera. Tai gatvės, mašinos, namai, statybos. Kaimo ir miesto vaizdai – teminės kompozicijos, jose dailininkė visada įterpia žmogaus figūrėlę. Be teminių paveikslų M. Bičiūnienė nutapė portretų ir natiurmortų.
 
Pirmieji paveikslai sukurti tada, kai M. Bičiūnienei buvo penkiasdešimt vieneri. Jau ankstyvieji jos kūriniai rodo ryškų meninį talentą, laisvą, dailės kanonų nevaržomą plastinę kalbą. [...] Ankstyvųjų kūrinių kompozicija paprastesnė, spalvos prislopintos, vyrauja žalsvai gelsvas, rudai gelsvas koloritas. [...] 1970-taisiais sukurtiems M.Bičiūnienės paveikslams būdinga kontrastingos spalvos, dekoratyvumas, gyvas ir spontaniškas potėpis. Dilininkė imasi kurti sudėtingesnes daugiafigūres kompozicijas. Prieš pradėdama tapyti, ji ilgai galvoja, vaikšto.
 
[...] Primityvus meninis vaizdas primena vaiko piešinį. Suaugusi moteris su nesuvaldoma aistra perteikia savo jausmus, mintis, nuotaikas, nuoširdžiai kuria laimingą ir gražų pasaulį. Išraiškinga ir įtaigi meninė kalba, kontrastingi spalvų deriniai, jų sąskambiai byloja apie ypatingą tapytojos talentą, retą ir unikalią prigimtį.
 
Cituota iš: Marija Kuodienė, Monikos Bičiūnienės kūryba, „Monika Bičiūnienė“, Vilnius: Lietuvos tautodailininkų sąjunga, 2004, p. 5-6.
 
Aldona Žemaitytė:
Prieš tuos kelis dešimtmečius, kai susipažinau su Monika Bičiūniene vienoje liaudies menininkų vasaros stovykloje (tokios stovyklos sovietmečiu valdžios buvo propaguojamos ir globojamos) ji jau buvo ne tik atrasta kaip savita menininkė, bet ir kopė į pripažinimo kalną. Tada ji man priminė amerikiečių naiviojo (primityviojo) meno atstovę Grandma Moses, kuri pradėjo piešti ir tapyti sulaukusi daugiau kaip 70 metų. Yra nemažai menininkų dėl įvairių priežasčių pavėlavusių išskleisti savo talentą.  
 
[...] Spalvų sąskambiai liaudies menininkų tapybos darbuose nestebina, nes dažnas dailininkas primityvistas turi gerą spalvinę klausą. Stebina Monikos Bičiūnienės paveikslų kompozicijos tobulumas, pusiausvyra ir visą paveikslą užpildanti ritmika – tarytum kosminė. Vadinkim tai gyvenimo šokiu, kur džiugiu ritmu juda gamta ir žmonės, – tolyje mojantys malūno sparnai ir per kiemą tekantis upeliukas, prie jo stovinti didelė moters figūra, o šalia jos tūnantis mažas arkliukas.
 
[...] Monika Bičiūnienė buvo mažutė, rudų spindinčių akių, liudijančių stiprią vidinę energetiką, tvirtos stovėsenos. Apgaulinga kaimo moteriškės laikysena slėpė orią, išdidžią ir laisvą prigimtį.
 
Cituota iš: Aldona Žemaitytė. Gyvenimo džiaugsmo sodas, Bernardinai.lt, 2010 06 09.
 
Parengė Danguolė Butkienė
Skaityti daugiau

Autorė apie save

Kaip pradėjo tapyti:
Mokėsi sūnus Vilniuje, Čiurlionio meno mokykloje. Nežinojau iki tolei, kas ta tapyba. Atvažiuoja Rimas atostogų, atsiveža teptukų, dažų, molbertą, pasistato jį vidury kambario, tapo. Stoviu šalia, žiūriu, žiūriu. Ir galvoju – paimčiau teptuką, geriau padaryčiau. Išėjo kartą sūnus į kiną. Greit prisisegiau popierių, išspaudžiau dažų ir tepu. Nutepus paslėpiau už krosnies. Grįžęs sūnus nieko nepastebėjo. Kitą kartą, sūnui išėjus ilgesniam laikui, vėl kibau į darbą. Užsidangsčiau langus – gatvė juk čia pat, po trobelės langais, eis kas pro šalį, pamatys ir sakys – Bičiūnienė iš proto išsikraustė. Grįžęs sūnus iš karto suprato, kad piešiau, paprašė parodyti. Parodžiau. Susiėmė rankom už galvos: „Mama, mamyte, tu talentą turi“. Nežinojau kas tas talentas. Tuos mano darbelius išsivežė į Vilnių. Paliko man dažų, teptukų, kartono. Ir aš tapau užsidangsčius langus.
 
Sūnus kartą, grįžęs namo, užsiminė, kad pas mane ketinanti atvažiuoti auklėtoja. Atvažiavo ji netikėtai. [...] Paveikslų jau buvau pritapius nemažai – kelios eilės ant kambarėlio sienos. Viešnia žiūrėjo į juos ir kalbėjo: „Kodėl jūs užsidarius? Ko bijot?“ Paėmė ir pakabino prie gonkelių skelbimą: „Bičiūnų muziejus. Lankomas kasdien. Su šypsena ir be pinigų.“ Jėzusmarija, galvoju, kas dabar bus. Vakarop mano gryčiutė pilna prigūžėjo kaimynų, o mokytoja vis aiškino jiems mano paveikslus. [..] O paskui rajono laikrašty – straipsnis. Atmenu, ten rašė:“...dar viena Žemaitė“.
 
Kaip ji tapo:
Kaip pradedu tapyt? Tokia ir pradžia – pasidedu kartoną ar drobę, galvoju, kas čia joj galėtų tilpti. Kai imu teptuką tepti, pats paveikslas rodo, ko reikia. Daug visko mėgstu pridrėbt. Man vietos trūksta. [...] Kai tapau, viską jaučiu – kur kas dėt, kokią spalvą. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulas. Visas bėdas užmirštu, viską.
 
Kai atsikėliau Vilniun, su sūnum nueinu į spektaklį ar kur, paskui ilgai galvoju apie tai, ką mačiau, girdėjau. Kartais ir nutapau. [...] Kiek aš tų paveikslų turiu, kad man reiktų suskaityt – nežinau. Ir Aušros vartus su verbom tapiau, ir Armėnijos kalnus ir kitų kraštų vaizdus su žmonėm. Man viskas įdomu. Kada važiuoju kur autobusu ar traukiniu, sėdu kuo arčiau lango, kad viską matyčiau. Tik truputį pieštuku ar flomasteriu pasižymiu, kas man patinka, kad neužmirščiau [...] Viską daugiausiai semiu iš kaimo. Man kaimo praeitis, tas grožis jo buvęs – vis akyse. Viską prisimenu, iš naujo viską išgyvenu.
 
Cituota iš Monika Bičiūnienė, Vilnius: Lietuvos tautodailininkų sąjunga, 2004, p. 150-152.
 
Parengė Danguolė Butkienė
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Tapyba Tapyba ant popieriaus
Monika Bičiūnienė Žiema mano gimtinėje 1963
Monika Bičiūnienė Važiuoju iš kermošiaus 1984
Monika Bičiūnienė Žvejai 1990
Monika Bičiūnienė Moterys ir paukščiai 1998
Monika Bičiūnienė Rimas ir Nijolė 2000