Autoriaus nuotrauka

Linas Liandzbergis

Trumpa biografija

  • Tapytojas performansų, akcijų, instaliacijų, scenografijų, video meno kūrėjas.
  • Gimė 1965 m. Vilniuje, čia ir gyvena.
  • 1983–1989 m. tapybos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1989 m. dalyvauja parodose.
  • 1988–1990 m. dalyvavo grupės „Žalias lapas“ veikloje.
  • Nuo 1999 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys.
  • Šiuo metu dėsto Lietuvos edukologijos universitete.
  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Lino Liandzbergio kūrybinėje biografijoje ryškios dvi svarbios veiklos sritys – individuali meninė kūryba ir įvairūs kuratoriniai projektai, kuriems menininkas atsiduoda su ne ką mažesne aistra ir įkvėpimu. Šio menininko laikyseną geriausiai apibrėžia bendradarbiavimo, kolaboravimo ir atvirumo sąvokos, plėtojant netikėtas meno ir mokslo, intuicijos ir logikos, dabarties ir istorijos jungtis.
 
Liandzbergis yra sukūręs garso ir vaizdo instaliacijų, performansų, videomeno kūrinių, nutapęs paveikslų, kuriems būdingi abstrakčiojo ekspresionizmo, potapybinės abstrakcijos ir popmeno bruožai, konceptualumas, ironija, skirtingų erdvėlaikių jungtys, gamtos ir naujųjų technologijų kontrastai. Baigęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje, Liandzbergis prisijungė prie jaunųjų menininkų grupės „Žalias lapas“, kuri XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo plėtoti postmodernistinio meno formas. Dirbo veiksmo meno srityje drauge su Džiugu Katinu. Liandzbergis sukūrė įsimintinų performansų ir rengė tarptautinius Vilniaus performanso festivalius (pirmasis įvyko 1995 m., paskutinis – 2006 m.). Ir vėliau greta meninės kūrybos Liandzbergis nuosekliai dirbo kuruodamas įvairius šiuolaikinės dailės projektus – rengė parodų ciklus Užutrakio dvaro sodyboje ir LDS galerijoje „Arka“. Įsikūręs Naujamiesčio menininkų loftuose greta fotomenininko Artūro Valiaugos 2014 m. su studijos kaimynu ir jo sūnumi Roku Valiauga surengė bendrą videoprojekcijų, objektų ir instaliacijų parodą Duona, vynas, laikmena Kauno galerijoje „Meno forma“ – joje buvo kvestionuojama klasikinių vertybių ir šiuolaikinio pasaulio ženklų problematika. 2016 m. kuravo XVI tarptautinę Vilniaus tapybos trienalę „Nomadiški vaizdai“.
 
Po tarpdisciplinių eksperimentų maždaug apie 2000 m. menininkas sugrįžo prie molbertinės tapybos, nusistovėjo atpažįstamas Liandzbergio kūrybos braižas. Dažnai šis menininkas tapo skambiomis, grynomis spalvomis, todėl jo drobės primena klasikines popmeno krypties kompozicijas. Kitą stambią Liandzbergio tapybos darbų grupę sudaro siurrealistiniai vaizdinių koliažai, kuriuose kontrasto principu derinami natūros ir antrinės tikrovės vaizdiniai. Čia paprastai aptinkame idilišką peizažą, romantiškus klasikinės architektūros fragmentus, kurie nukelia mus į senųjų Vakarų Europos dailės meistrų paveikslus, ir agresyvius ryškiaspalvius objektus, kuriuos pats menininkas vadina „lipdukais“, ardančiais paveikslo, o simboline prasme – pasaulio harmoniją, simbolizuojančiais mūsų gyvenamą laikotarpį ir įvairias jo apraiškas, emocines dabarties individo būsenas ir išgyvenimus. Koliažinis Liandzbergio kūrybos pobūdis kiek suartina ją su garsiojo konceptualisto Johno Baldessari plėtotomis idėjomis, ypač su šio menininko darbais, sukurtais po 1980 m., kai jis savo daugiasluoksnėse kompozicijose atsisakęs teksto intarpų kliovėsi vien vaizdinio iškalbingumu, ėmė naudoti spalvotą lipniąją plėvelę, ja pridengdamas personažų veidus ir kūnus, siekdamas panaikinti bet kokius objekto individualybės ženklus.
 
Liandzbergio tapyba Lietuvos šiuolaikinės dailės aplinkoje išsiskiria dideliu dėmesiu meno ir šiuolaikinių technologijų sąveikai. Į pasaulį – globalius reiškinius ir kasdienį gyvenimą – jis žvelgia ne kaip romantikas, besimėgaujantis spalvos ir potėpio laisve. Greičiau – kaip smalsus mokslininkas, naujųjų laikų alchemikas, tikrinantis pažangių nūdienos medijų ribas, ieškantis jų veikimo „rakto“. Be to, dekoratyvios, „plakatiškos“ jo paveikslų formos smarkiai skiriasi nuo Lietuvos tapybai būdingo ekspresionistinio charakterio.
 
Šis menininkas mėgsta tapyti ciklais, kuriuose dabarties pasaulį užvaldžiusios technologijos paverčiamos intriguojančiais meniniais objektais. Nauja idėja taip stipriai užvaldo tapytoją, kad jai išnarplioti neretai prireikia net dešimties ar keliolikos paveikslų. Štai vienu metu Liandzbergis buvo „užsikrėtęs“ RGB liuminoforų magija. Menininką įkvėpė tai, kad liuminoforo pagrindu pagaminti dažai turi „atmintį“. RGB (trumpinys iš anglų k.) – tai spalvų maišymo sistema, kurioje naudojamos trys žmogaus akių receptorius atitinkančios spalvos: raudona (red), žalia (green) ir mėlyna (blue). Ji dažniausiai pasitelkiama elektronikoje, kompiuteriuose, koduojant vaizdą kineskopų ekranuose, programuojant. Liuminofòras [lumen (kilm. luminis) + gr. phoros — nešantis] – tai medžiaga, galinti savyje sukaupti šviesos energiją.
 
Liandzbergį domina ir naujausios nanotechnologijos, kurioms jis paskyrė „nanotapybos“ paveikslų seriją. Šiuolaikinėmis nanotechnologijomis (graikų kalba nano reiškia „mažas“) iš ypač mažų medžiagų dalelių kuriami atsparūs paviršiai, turintys natūralų apsivalymo mechanizmą, o specialūs „nanorobotai“, užprogramuoti ir paleisti į žmogaus organizmą, pasak mokslininkų, gali tobulai „sutvarkyti“ pažeistas vietas. Taigi, smalsus menininkas mėgina atrasti ir perteikti šių nepaprastų galių turinčių dalelyčių vizualinę, estetinę išraišką per dekoratyvių abstrahuotų elementų ritmą, kartojimą, rutulio formos variacijas.
Iš pirmo žvilgsnio šaltos ir „apskaičiuotos“ Liandzbergio kompozicijos kartu yra kupinos (auto)ironijos, jose apstu žmogiškųjų santykių metaforų, sociopolitinių užuominų, egzistencinių patirčių. Per paslaptingo mokslo pasaulio ir mus supančios tikrovės sandūrą, organinio ir „sintetinio“ kūno priešybes, praėjusių epochų ir mūsų dienų vaizdinius menininkas perteikia dabarties žmogaus atotrūkį nuo gamtos, kalba apie emocijų, bendravimo stygių.
 
Nepasakytum, kad šis menininkas siekia šokiruoti ar pašiurpinti žiūrovą baugiais ateities scenarijais, pagal kuriuos medijos pavers individą robotu, beveide visa apimančios technologinės sistemos dalele. Jo vaizduotė kuria keistas, trikdančias situacijas, pranešančias apie epochų, laikų, kartų, gyvenimo būdo ir pasaulėvaizdžio skirtumus, nesusikalbėjimą, nesuderinamumą. Tai skamba kaip perspėjimas. Tačiau Liandzbergio paveiksluose atsiskleidžia ir mokslo pažangoje, naujausiose technologijose slypintis žavesys, kurį, pasirodo, galima perteikti ir tapybos kalba – spalvomis, formomis, ritmu.
 
Kristina Stančienė
Skaityti daugiau

Daugiau apie autorių

Viktorina: Iš taško A į tašką B - MO Tinklaraštis

Plačiau

Autoriaus kūriniai

Visi Tapyba
Linas Liandzbergis Iš kartos į kartą 2011
Linas Liandzbergis Vienintelis Gagarino reidas 2012
Linas Liandzbergis Kur tu, Ana Karenina? 2012
Linas Liandzbergis Kartais meilės būna per daug II 2012
Linas Liandzbergis Kartais meilės būna per daug I 2012
Linas Liandzbergis Ikaro kronikos 2014