Autoriaus nuotrauka

Algimantas Jonas Kuras

Trumpa biografija

  • Tapytojas.
  • Gimė 1940 m. Šakiuose.
  • 1966 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • 1967–1990 m. dirbo Vilniaus dailės parodų rūmuose.
  • 1994–2005 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
  • Nuo 1968 m. dalyvauja parodose. Gyvena ir dirba Vilniuje.
  • Nuo 1989 m. grupės „24“ narys.
  • 2003 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Jono Švažo karta grąžino nutrauktą modernizmo tradiciją lietuvių tapyboje, o Algimantui Jonui Kurui ir jo bendraminčiams teko vaidmuo į praeitį pusiau atsigręžusį meną grąžinti į dabartį. Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Kuras ir kartu su juo parodas rengę Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis ir Algimantas Švėgžda atsigręžia į nepagražintą tikrovę ir į skirtingas savo gyvenamojo meto tapybos sroves.
 
Ankstyvuoju periodu Kuras naudojo ir tuo metu lietuviškai tapybai tipiškus motyvus – natiurmortus su dievukais, tapė peizažus. Bet septintajame dešimtmetyje jis greitai sukūrė su konkrečiais žanrais nebesusijusį savitą paveikslo tipą. Jis nutapė keletą originalių figūrinių paveikslų kasdiene tema. Pašaipia sovietinės buities satyra tapo paveikslas Kauno autobusų stoties viešojo tualeto tema. Greta jų atsirado melancholiškų studijų. Kitaip nei Šaltenis, Kuras nesidomi personažų charakteriais. Jį domina tik socialinis aspektas ir nuotaika. Figūras tapytojas vaizduoja iš nugaros ar iš toli ir net paverčia jas archetipiniais ženklais.
 
Labiau nei patys žmonės Kurą domina su jų veikla susiję padariniai aplinkai. Svarbiausia tema nuo septintojo dešimtmečio tampa brutali ir grėsminga, irimo ženklų lydima žmogaus intervencija į peizažą. Paveiksluose gamta ir technika nesutaikomos priešybės. Technikos griaunamoji jėga tai ne tik minų sprogimas pokariu, bet ir gamtos žalojimas nepažangia ir alinančia žemdirbyste. Pats kilęs iš kaimo Kuras emocionaliai reaguoja į disonansus gamtoje. Savo paveiksluose jis sutelkia dėmesį į pievų ir laukų peizažuose riogsančius išklerusius agresyvius agregatus. Šie objektai kontrastuoja su vešlia, gaivia žaluma, o prietemoje vaiduokliškai transformuojasi ir įgyja net antropomorfinių bruožų. Jie nepritampa prie gamtos ir jai grasina. Tokius Kuro paveikslus tik sąlygiškai galima pavadinti peizažais. Jis čia nuosekliai taiko fragmentiškos kompozicijos principą – taip vaizdas atrodo kaip didesnė neapibrėžta horizonto visumos dalis ir vietovė nekonkretizuojama. Vizualiuose ženkluose galima įžvelgti užkoduotas užuominas į griaunančius kolektyvizacijos kaime padarinius. Ne mažiau svarbi čia ir egzistencinė simbolika.
 
Technikos irimas, rūdijimas taip pat yra keitimosi, nykimo ir mirties metafora. Ši tema svarbi ir kitoje paralelinėje Kuro darbų grupėje – asambliažuose. Kaip ir naujojo realizmo atstovai jis asambliažams naudoja nebereikalingus išmestus daiktus. Bet Kuras, kitaip nei kiti dailininkai, iš jų padaro keistą melancholijos ir ironijos mišinį. Jis rašė: „Sukūriau savo filosofiją – dangus ir žemė, ir daiktiškasis laikinumas. Tai mano mąstymo būdas, siekiau struktūros sudėtingumo. Man daiktai neįdomūs, man patinka daiktų pavidalai, daiktų neatpažįstamumas: ar tai būtų dvesianti katė ar šiukšlė.“ Asambliažuose, kaip ir tapyboje, Kuras suranda grožio ir paties irimo procese, kursto ginčą apie bjaurumą ir grožį. Rafinuota tapyba, kontrastuodama su opiomis socialinėmis temomis, sukuria specifinę įtampą.
 
Tai, kas sudomino, tapytojas pasižymi mažuose piešiniuose, kuriuos įvardija „minčių užpaišymais“. Toks „priminimas“ iš natūros Kurui svarbus dirbtuvėje ir tapant smarkiai abstrahuojamas. Galiausiai sukuriami alegoriniai ir archetipiniai paveikslai. Subtiliam koloritui išgauti Kuras naudoja daugybę prislopintos duslios žalios spalvos atspalvių. Ši ypatinga žalia, derinama su dirvožemio ir rūdžių juodai ruda, tapo skiriamuoju Kuro tapybos bruožu.
„Mane visada traukė ne atvira, o užslėpta spalva“ – sako Algimantas Kuras. Visada svarbu paties potėpio gesto ekspresyvumas, kuris metams bėgant vis labiau laisvėja.
 
Kuro kūryboje pastaraisiais dešimtmečiais neįvyko jokių ryškesnių lūžių, jis nuosekliai tebesilaiko tų pačių principų: „Iš tikrųjų man svarbiausia forma, stilius, paveikslo struktūra ir intriga, viską kartu suėmus. Netikėtas ir gana skeptiškas (bet ir nustebęs) žvilgsnis į pasaulį. Net mirdami dar pasiliekame jėgos.“
 
Raminta Jurėnaitė
 
Taip pat skaitykite apie menininką ir kitus Ketveriukės dailininkus Kultūros istorijos skiltyje.
Skaityti daugiau

Video

„Man grožis yra motyvo supriešinimas: neva tai negražu, bet kartu tai labai gražu“, – apie kūrybą savo dirbtuvėje aiškina tapytojas Algimantas Jonas Kuras. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2009 11 11.
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Koliažas / asambliažas Piešiniai Tapyba
Algimantas Jonas Kuras Natiurmortas su liaudies skulptūra II 1967
Algimantas Jonas Kuras Sprogus minai (pokario laikus atsiminus) 1971
Algimantas Jonas Kuras Nurašyta technika 1974
Algimantas Jonas Kuras Natiurmortas katilinėje 1974
Algimantas Jonas Kuras Motoras (patalpoje) 1974
Algimantas Jonas Kuras Natiurmortas su pieno separatoriumi 1974
Algimantas Jonas Kuras Jūratė 1974
Algimantas Jonas Kuras Kaimo peizažas 1975
Algimantas Jonas Kuras Fabrikėlio langas 1975
Algimantas Jonas Kuras Daržo baidyklė 1977
Algimantas Jonas Kuras Asambliažas Nr. 4 1977
Algimantas Jonas Kuras Buitinės paskirties priestatas 1978
Algimantas Jonas Kuras Vielinis karkasas ir rūbas 1980
Algimantas Jonas Kuras Natiurmortas pajūry 1985
Algimantas Jonas Kuras Be pavadinimo 1988
Algimantas Jonas Kuras Ratas 1988
Algimantas Jonas Kuras Situacija erdvėje 2000
Visi kūriniai