Autoriaus nuotrauka

Jurga Barilaitė

Trumpa biografija

  • Tapytoja, video menininkė, performansų, instaliacijų kūrėja.
  • Gimė 1972 m. Vilniuje, čia ir gyvena.
  • 1996 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje.
  • Po studijų ėmė aktyviai kurti tarpdisciplininius projektus.
  • Apdovanota jaunojo menininko premija parodoje „Duona ir druska“ (1994), Antano Mončio premija (2003).
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Jurga Barilaitė studijavo tapybą, tapo jautriai ir monumentaliai (ankstyvieji darbai), dėsto tapybą, tačiau kuria daugiausia videofilmus, videoinstaliacijas. Nors menininkė ir „emigravusi“ į kitas medijas, jos darbai vienokiu ar kitokiu būdu yra tampriai susiję su tapybos tradicija, tapybiniu mąstymu, tapybos (ir vizualaus meno) istorija ar bent jau tapymo instrumentais. 
 
Kitaip tariant, Jurgai nebėra taip svarbu sukurti paveikslą. Vietoje to, ji gali iškeisti teptuką į bokso pirštines, kuriomis dažus smūgiuos į drobę, o svarbiausia kūrinio dalimi liks videodokumentacija. O, tiksliau, veiksmas (performatyvumas) – agresyviais smūgiais ant drobės sukuriamas kūdikio veidas ir tai vadinama „Būtinaja gintimi“. Atrodytų, kad motinos rankos turi globoti vaiką, o čia jos ginasi, puola, nes kūdikio buvimas (motinos užgrobimas) kartais tampa nepakeliamas. Tai asmeninės patirties refleksija. Tokios, apie kurias yra priimta nekalbėti, net nemąstyti. Nepatogius jausmus ir slopinamus įvairių rūšių išgyvenimus Jurgos kūryboje gali lengvai atpažinti „tylinčiųjų klubas“ – žiūrovai.
 
Beveik visada Barilaitė pati filmuojasi savo kūriniuose. Ne tik kad filmuojasi, bet ir realiai išgyvena plastiškai ir konceptualiai iškalbingas fizines patirtis. „Audra stiklinėje“ – ji pati blaškosi vandenyje stengdamasi nenuskęsti; „Mano mažasis Chose ir kitos istorijos“ – persikūnija į Diego Velasquezo padėjėją, kuris tapo jos asmeninės mitologijos dalimi („tas, kur išplaus teptukus, tas, kuris vers eit tapyti“); „Vyrai iš Marso, Moterys iš Veneros“ – tampa vilioke šokėja, į kurią žvelgiant imi galvoti apie gana keistą Lietuvos provincijos merginų savivoką balansuojančią tarp parsidavinėjimo ir natūralaus erotiškumo; darbuose „Ašaros“ ir „Nieko“ ji pati verčia save verkti, o šis ritualas turi pasakoti apie kūrybinę krizę; „Kai į mane žiūri – aš rėkiu“ pati rėkia ir t.t.
 
Iš to, kaip suręsti kūriniai, galima manyti, kad Barilaitė kuria remdamasi savo labai įžvalgia intuicija, nes ypač dažnai stengiasi išreikšti būsenas, išgyvenimus sunkiai pasiduodančius įžodinimui arba nagrinėja temas, kurios mūsų visuomenėje yra laikomos tabu (krizė, nemalonūs stereotipai, ribotos galimybės kurti, paraščių kultūros). Tačiau, sekantis meno istoriją ir platesnius aktualius diskursus, lengvai pastebės, kad menininkės temos yra intelektualiai pagrįstos ir sumaniai sukonstruotos. Barilaitės kūriniai įgyja nepaneigiamos galios kai pereina per asmeninio išgyvenimo (patikrinimo) filtrą.
 
Monika Krikštopaitytė
 
Skaityti daugiau

Video

„Čia gyvenimo mano filmas. Nesukurtas filmas...“, – apie savo darbus sako menininkė Jurga Barilaitė. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 07 28.
Skaityti daugiau

Daugiau apie autorių

Atspirties taškas - MO

Plačiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Akcija / performansas Instaliacija Tapyba Video
Jurga Barilaitė Vaiko galvutė 1993
Jurga Barilaitė Vaikas ir velnias 1994
Jurga Barilaitė Nukirstos rankos 1994
Jurga Barilaitė Būtinoji gintis 2001
Jurga Barilaitė Audra stiklinėje 2003