Autoriaus nuotrauka

Andrius Erminas

Trumpa biografija

  • Skulptorius.
  • Gimė 1971 m. Plikių k., Klaipėdos r.
  • 1987–1991 m. pramoninio dizaino studijos Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje.
  • 1992–1996 m. freskos-mozaikos bakalauro studijos Vilniaus dailės akademijoje.
  • 1996–1999 m. skulptūros magistrantūros studijos Vilniaus dailės akademijoje.
  • Nuo 1995 m. dalyvauja parodose.
  • 2010 m. parodoje „Metų skulptūra’09“ diplomas „Už ryškiausią 2009 metų objektą“ galerija „Šv. Jono gatvės galerija“, Vilnius.
  • 2010 m. kasmetinėje popieriaus meno parodoje‘10 apdovanojimas „Už inovacijas“, galerija „Amateras“, Sofija, Bulgarija.
  • 2012 m. ir 2015 m. Valstybinė stipendija kultūros ir meno kūrėjams.
  • 2012 m. Premija-diplomas mažosios plastikos parodoje-konkurse „Jungtys”, (AV17) galerija, Vilnius.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą


Andrius Erminas yra konceptualus menininkas, kurio kūriniuose dominuoja netikėtos turinio ir formos jungtys. Menininko vizitine kortele jau seniai tapo kasdieninių buities elementų transformacija į siurrealistiškas būties metaforas.

Vilniaus dailės akademijoje Erminas baigė freskos-mozaikos bakalauro studijas (1996), vėliau įgijo skulptūros magistro laipsnį (1999). Būtent šiuo keliu ir pasuko menininko kūrybiniai ieškojimai. Erminas parodose aktyviai ėmė dalyvauti nuo 2000 m., tačiau vienas iš pirmųjų ryškių jo personalinių pasirodymų įvyko 2010 m. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“, kurioje pristatė parodą „Raštai“. Ši ekspozicija buvo projekto „Vyriška tekstilė“ dalis. Nieko bendro su tekstilės menu neturintis menininkas tą kartą pristatė kūrinius, „išaustus“ iš netekstilinių medžiagų, t. y. cemento, medienos, laidų, pjūklų ar vinių. Erminas tradicinius audinių raštus perkėlė į neįprastas medžiagas, taip sukurdamas naujas prasmes.
 
Menininkas iš cemento lieja korius, dekoruotus nėriniais, iš siaurų pjūklo juostelių pina tautines juostas, o iš juodų ir baltų laidų supintas ilgintuvas įgauna lininio rankšluosčio pavidalą. Kūrinyje Eurostandartai eurostandartus atitinkantį pramoninį padėklą paženklina archajišku raštu, kurį iškala vinimis. Taip tarsi patobulindamas Europos Sąjungos produktą, suteikdamas jam lietuvišką identitetą. Šioje parodoje menininkas balansavo tarp liaudies tradicijų ir šiuolaikinių įpročių, tačiau ši ekspozicija iš principo išryškino Ermino kūrybos esmę – dekonstruotą kasdienybę, kuri per kontrastingas jungtis sukuria siurrealistiško sapno erdvę. Nors pats menininkas teigia, kad jo darbuose mažiau siurrealizmo, bet daugiau simbolizmo.

„Mane labiau domina simboliai, pavyzdžiui, kad ir ta dėžė (avilys), išsilankstanti į kryžiaus formą, kalbu apie kūrinį Iš vidaus“, – teigia Erminas.

Galbūt todėl, kad Erminas yra ištikimas savo kūrybinėms nuostatoms, nesunkiai galime identifikuoti menininko kūrybą. Jo kūryboje dažni įvairūs ready-made objektai, tai buityje naudojami prietaisai ar medžiagos, kurioms jis suteikia naujų galių. Paklaustas, kaip savo kūriniams pasirenka medžiagas ir kodėl išryškina tam tikras jų savybes, Erminas sako, kad medžiaga pati atsineša savo aurą ir informaciją, pavyzdžiui, senos sijos ar aviliai. Pasak jo, nėra jokių taisyklių, nes viskas gimsta iš intuicijos ir proto.

Todėl Ermino rankose cementas ar akmuo gali virsti tekstilės kūriniais, gamtos elementais. Menininko darbuose paliečiamos bendražmogiškos, egzistencialistinės temos, tokios kaip vartotojiškumas ir saikas, kultūra ir gamta, mirtis ir gyvenimas, tradicijos ir šiuolaikinės mados. Kalbėdamas šiomis temomis menininkas kartais nevengia ir ironijos ar net absurdo elementų. Kaip antai Šv. Jono gatvės galerijoje 2011 m. eksponuotas kūrinys Kailis – iš medinių lentų „sukaltas“ kilimas, primenantis meškos kailio išklotinę.

Tuomet Erminas apie parodoje pristatomus kūrinius kalbėjo: „Kai pasižiūri, kad gyvūną paverčia grindų danga... Yra to sarkazmo visur. Savaime taip išeina. Reikia linksmai žiūrėti į pasaulį.“

Tačiau menininkas į pasaulį žiūri ne tik linksmai, bet ir filosofiškai. Savo kūriniuose taip pat stengiasi žiūrovui ne tik pateikti atsakymus, bet ir užduoti klausimus arba įsprausti jį į nepatogią situaciją, tarsi taip tikrindamas jo ryžtą perskaityti kūrinį (Pakyla, Šv. Jono gatvės galerija, 2011). Erminas palieka žiūrovui laisvę interpretuoti ir pažvelgti iš asmeninės perspektyvos. Kad ir parodoje „Ribos“ (galerija „Argentum“, 2015) menininkas žiūrovui neduoda konkrečių nuorodų, pavadinimų. Atviras interpretacijai laukas, kuriame šį kartą susitinka gamta ir buities artefaktai. Pasak menotyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės, ekspozicijoje pristatomi Ermino objektai konstruojami kentaurišku principu, kuris provokuoja ieškoti ribų tarp žemės ir dangaus, tamsos ir šviesos. Medžių kamienus menininkas jungia su svetimkūniais (kranu, šiferiu), o iš pasiskolintų medžių šaknų išaugina šviestuvus. Ribines situacijas sukūręs Erminas prabyla apie vartotojiškumo ir gamtos priešpriešą.

Kad gamta menininkui yra įdomi ne tik kaip kūrybos objektas, bet ir kaip pati erdvė, galime matyti jo kuriamuose žemės meno projektuose. Išnaudodamas natūralias medžiagas, Erminas gamtos apsuptyje konstruoja organiškus objektus ir instaliacijas, kurios išryškina gamtos ir natūralios būties monumentalumą (Lizdas, Ryšys).
Vienas naujausių Ermino kūrinių – ciklas Mutacijos, daugiasluoksnės kompozicijos, kuriose simboliai įgyja naujas, kartais paradoksalias reikšmes. Šiame cikle menininkas lieka ištikimas savo kūrybos principams, nes vėl pasitelkia nieko bendro tarpusavyje neturinčius buitinius objektus (ready-made), gamtos elementus, rastus daiktus. Menininkas įgyvendina mutacijas, jų rezultatas – nauji dariniai, įgyjantys naujų išorinių ir vidinių savybių. Kartu pakinta ir tų daiktų prasminis lygmuo. Iš pirmo žvilgsnio regime ant vinies pakabintas medines bokso pirštines, tačiau tai iš tikrųjų smegenys (Pirštinės). Šias menininkas užmauna ir ant kablio, tarsi pabandydamas pasverti (Svoris). Toks žongliravimas simboliais atidengia šiuolaikybės paradoksus. Mutuoti ir vėl priverčia medžio šaknys, kurios išauga ne į gyvybės medį, o į lazdelę, primenančią apie senkančias jėgas ir artėjančią pabaigą (Lazdelė). Tokia ribinė ir dvipusė kompozicija simboliškai įprasmina šios mutacijos prasmę. Ciklo Mutacijos objektai tarsi blaškosi tarp savo tikrosios prigimties ir naujų galių.

Ermino kūryba paremta tam tikru žaidimo principu, atrodo, kad patį kūrėją pagavęs azartas, kaip vieną ar kitą kasdienybės elementą transformuoti į neįprastą būvį. Todėl menininko darbuose nuolat susipina kontrastingos savybės ir priešpriešos. Jo kuriamus objektus ar instaliacijas dažnai galime skaityti kaip šiuolaikybės kritiką, nes menininko darbuose naujų galių įgyjantys daiktai prabyla apie pseudovertybes ir absurdiškas situacijas.
 
Karolina Tomkevičiūtė
 
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Skulptūra