Autoriaus nuotrauka

Vincentas Gečas

Trumpa biografija

  • Tapytojas.
  • Gimė 1931 m. Mažeikiuose. Mirė 2020 m. Vilniuje.
  • 1957 m. įgijo tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1958 m. dalyvavo parodose, gyveno Vilniuje.
  • 1957–1988 m. dėstė LTSR valstybiniame dailės institute., profesorius.
  • 1968 m. apdovanotas LSSR valstybine premija.
  • 1974 m. suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.
  • 1974–1988 m. rektorius.
  • 1981 m. Liaudies dailininko vardas.
  •  Nuo 1989 m. dėstė Šiaulių universitete.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio dailės muziejuose, privačiose kolekcijose.
 
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Vincentas Gečas – vienas ryškiausių septintojo–aštuntojo dešimtmečių lietuvių tapytojų. Sovietmečiu jis buvo ilgametis Vilniaus dailės instituto rektorius ir sulaukė pripažinimo išraiškingais „teminiais“ paveikslais, 1959–1961 metais nutapytais rūsčiuoju stiliumi, o po stažuotės, 1963 metais, sekant italų neorealizmu. Šios drobės, kurioms būdinga išraiškinga kompozicija, ekspresyvūs ryškių spalvų deriniai, formų apibendrinimas, deformacija su fotorealistiniais elementais, buvo sutiktos kaip novatoriškos ir aktualios tuometiniame Sovietų Sąjungos oficialiajame mene.

Iš šių dienų pozicijų daug įdomesnė kita tuo metu labiau nuošalyje likusi Gečo kūrybos dalis – nedideli tradicinių žanrų paveikslai. Jis tapė artimųjų, giminių, draugų dailininkų, visokių sluoksnių žmonių portretus, gatves ir buities siužetus, natiurmortus ir peizažus giliai įsitikinęs, kad menininkas negali apeiti regimojo pasaulio. Kitaip nei kiti bendraamžiai tapytojai, Gečas motyvų niekada nesirinko vien dėl jų tapybiškumo ar nenaudojo jų kaip išeities taško formos ir spalvos eksperimentams. Nepagražinta kasdienybė menininką domina kaip socialinė aplinka.
 
Dar daugiau dėmesio jis skiria žmonėms. Muziejaus direktoriui Pranui Gudynui, tapytojams Sofijai Veiverytei ir Leopoldui Surgailiui bei neįvardintų prasigėrusių studijų draugų porelei Gečas parenka skirtingus portreto tipus taikliai atspindėdamas vaizduojamųjų temperamentą, pomėgius ir pagaliau silpnybes. Menininkas čia drąsiai pasitelkia ir grotesko, šaržo elementus. Kitoje didelėje portretų grupėje dėmesys sutelktas ne tik į asmenį, kiek į socialinio tipažo charakteristiką.
 
Tuo pačiu periodu Gečas sukuria ir tokių figūrinių paveikslų, kuriuose svarbiausia ne pats individas, o tik jo emocinė būsena. Ant lovos kambariuose sėdinčios ar gulinčios figūros nužymimos tik eskiziškais siluetais ir kone susilieja su aplinka. Visas dėmesys sutelktas į melancholiškos nuotaikos perteikimą.

Gečo šio periodo peizažuose, panašiai kaip žanriniuose paveiksluose ir portretuose, plati realistinio stiliaus amplitudė. Vienuose kūriniuose architektūros ar gamtos panoramos ir jų fragmentai perteikiami topografiškai tiksliai ir su meile detalei, kituose siekiama kuo didesnio motyvo apibendrinimo ir spontaniško įspūdžio. Lakoniškiausi ir ekspresyviausi septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Gečo natiurmortai. Jis tapo tik paprastus pavienius daiktus – žuvį, žvakę, oblių, žaislą. Objektų skurdumas ir asketizmas pabrėžiamas potėpių ekspresija, šiurkščia rūpia faktūra ir monochromija ar poros spalvų deriniu.
 
Gečui septintajame–aštuntajame dešimtmetyje pavyko suformuoti visiškai savitą realizmo stilių, stebinantį įvairiapusiškumu. Jis aprėpia ne tik įvairias temas ir žanrus, bet ir lygiagrečiai arba jungdamas plėtoja fotorealizmą, socrealizmą ir ekspresionistinį realizmą. Daiktišką tikslų vaizdavimą tapytojas derina su lakonišku apibendrinimu, bet niekada nepriartėja prie abstrakcijos.
 
Gečas atsiskleidė kaip atidus savo gyvenamojo laiko socialinės tikrovės stebėtojas. Šiems tikslams pasitarnavo jo piešėjo talentas, bet vis tik Gečo tapybos jėga pirmiausia yra spalvos. Šiuolaikinėje lietuvių tapyboje – Gečas vienas iš talentingiausių koloristų. Dramatiškumo paveikslams jis suteikia ryškių gilių spalvų dinamiškais deriniais ir priešpriešindamas ją sodriai juodai. Ne mažiau išraiškingai jis tapo pasitelkdamas monochromiją ir interpretuodamas šviesos ir tamsos atšvaitus geltonoje, mėlynoje ar pilkoje plokštumose. Spalvos ekspresija Gečui neatsiejama nuo potėpio veržlumo ir įvairių kone rankomis apčiuopiamų paviršiaus faktūrų.
 
Raminta Jurėnaitė
 
Taip pat apie menininką skaitykite Kultūros istorijos skiltyje.
Skaityti daugiau

Video

Tapytojas Vincentas Gečas prisimena sovietmetį: „Kai sako, kad nežinojo Vakarų, meluoja: žinojo labai gerai“. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 04 28.
Skaityti daugiau

Daugiau apie autorių

20 Lietuvos meno istorijų. Vincentas Gečas - MO Tinklaraštis

Plačiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Tapyba
Vincentas Gečas Turgus. Etiudas 1958
Vincentas Gečas Kazė 1958
Vincentas Gečas Kazė 1959
Vincentas Gečas Vitrina 1960
Vincentas Gečas Širvinta 1960
Vincentas Gečas Valkataujantis 1961
Vincentas Gečas Be pavadinimo 1961
Vincentas Gečas Surgailio portretas 1961
Vincentas Gečas Be pavadinimo 1962
Vincentas Gečas Siena 1962
Vincentas Gečas Veršis 1962
Vincentas Gečas Žuvys 1962
Vincentas Gečas Mechanizatorius 1962
Vincentas Gečas Vienuolis 1964
Vincentas Gečas Kalabrijos peizažas 1964
Vincentas Gečas Be pavadinimo 1965
Vincentas Gečas Natiurmortas su žaisliuku 1967
Vincentas Gečas Be pavadinimo 1967
Vincentas Gečas Aktas 1967
Vincentas Gečas Senamiesčio kiemas 1967
Vincentas Gečas Darbininkė 1967
Vincentas Gečas Žuvis 1983
Vincentas Gečas Vakaro nuotaikos 1984
Visi kūriniai