Autoriaus nuotrauka

Jurgita Juodytė

Trumpa biografija

  • Video meno, performansų, akcijų kūrėja, fotografė.
  • Gimė 1978 m. Kaišiadorių rajone.
  • 1996–2000 m. Kauno aukštesniojoje meno mokykloje įgijo dailės mokytojos studijas.
  • 2001–2005 m. grafinio dizaino studijos Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, magistras.
  • 2003 Bronzos nominacija. International print biennial 2003, Beijing, Kinija.
  • 2007 Arctic Paper prizas, Jaunųjų fotografų konkursas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.
  • Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
  • Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos ir Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė.
  • Meninininkės internetinė svetainė.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Jurgita Juodytė – fotografė, grafinio dizaino kūrėja, performansų autorė, kūryboje nagrinėjanti socialinio pobūdžio temas, daugiausiai tokias, kurios lengvai gali būti priskiriamos feministinio meno plotmei. Tiek kurdama reklaminius plakatus, tiek performansus autorė gilinasi į socialinių santykių, lyčių stereotipų, moters tapatybės konstravimo aspektus. Kaip rašė menotyrininkė Monika Krikštopaitytė, Jurgita Juodytė savo kūriniais tyrinėja lūkesčius, su kuriais susiduria moteris: koks jos vaidmuo ir koks kyla jausmas šiuos suvokus.
 
Menininkė mėgsta narstyti ir laužyti nusistovėjusias schemas, susijusias su moters reprezentacija, ypač katalikybės paveiktoje patriarchalinėje kultūros tradicijoje, kurioje moters vaidmuo siejamas su nuolankiu Dievo priskirtų prievolių vykdymu. Pavyzdžiui, fotografijų serijoje Šiuolaikinės madonos (2011) Juodytė pasikėsina į Dievo Motinos ir Švč. Mergelės Marijos vaizdavimo kanonus. Menininkė fotografavo paprastas moteris, aprengusi jas sutaurinančiais rūbais ir atributais. Pagal katalikišką dailės kanoną raudona Šv. Mergelės Marijos (Madonos) suknia simbolizuoja kančią, šventumą ir karališkumą, o mėlynas apsiaustas siejamas su dangiškumu, tiesa, tyrumu. Tačiau glumina ikonografijos neatitikimai. Šiuolaikinės „madonos“ elgiasi ne pagal kanoną: viena apsigobusi žydrąjį apsiaustą tarsi šalį, kita ryžtingai sunertomis rankomis, trečia – tarsi išeinanti iš paveiksliško vaizdo. Visos pozavusios moterys skirtingos, atstovaujančios įvairioms profesinėms sritims ir pažiūroms, tačiau jas vienija tai, kad visoms per trisdešimt, tačiau jos dar be vaikų. Fotografijose reprezentuojamas į šventumą pretenduojantis jų vaizdinys – tai siekis užduoti provokuojančius klausimus apie šiuolaikinėms moterims vis dar primetamas patriarchalines tradicijas, pagal kurias moters į(si)prasminimas įmanomas tik šalia vyro arba vaiko.
 
Menininkei rūpimos motinystės apibrėžtys ir būsenos aktualizuojamos ir videoperfomanse Gera motina, bloga motina (2013). Jame menininkė žaidžia vaikišką žaidimą – „klases“, mėgindama atsistoti į teisingas „geros motinos“ langelius, bet ne visuomet pataikydama. Šiuo kūriniu autorė kelia retorinius klausimus apie visuomenės, šeimos lūkesčius, lyg egzistuotų aiškios taisyklės, kuriomis vadovaujantis tapti „gera motina“ būtų paprasta, o vaiko auginimas nepareikalautų didžiulio pasiaukojimo ir dalinio savęs išsižadėjimo.
 
Apie savęs išsižadėjimą byloja ir videoperformansas Nuotaka (2010), kuriame Juodytė išardo ir interpretuoja santuokos vaizdinius ir ritualus. Kūrinyje nuotakos rūbais apsirengusi moteris vynioja centrinėje navoje patiestą kilimą, paskui suknelės kraštu plauna bažnyčios grindis. Baltas skaistybę simbolizuojantis rūbas tampa panašus į skudurą – tokia yra simbolinė auka, nuolankiai sumokama vykdant nežinomos valios priesakus.
 
Prancūzų antropologas Arnoldas van Gennepas, tyrinėjęs įvairiose kultūrose vykstančius perėjimo ritualus (berniuko tapimą vyru, mergaitės – moterimi, gimdyvės – motina ir pan.) išskyrė tris šio sudėtingo proceso pakopas: atsiskyrimas, pereinamoji būsena ir sugrįžimas bei įtraukimas į bendruomenę. Vidurinioji būsena vadinama liminalia (limen graikiškai reiškia „slenkstį“.) Joje atsidūręs asmuo tampa ambivalentiškas – nei berniukas, nei vyras, nei mergaitė, nei moteris, todėl sykiu – ir tas, ir tas. Liminalinė būsena praneša apie transformacijos proceso pradžią, o šis visuomet lydimas įvairių ritualų, suartinančių su anapusybės jėgomis. Juodytės kūryboje tyrinėjama būtent liminalumo būsena. Aktualizuotos  moters transformacijos temos ir jose atsiveriančios dviprasmybės (skaisti – nešvari, mergelė – motina, moteris – motina) atspindi menininkės norą apčiuopti virsmo procesų dinamiką, savybes ir per tai giliau suvokti savo pačios esatį.
 
Menininkės kūrybai būdinga ne tik perkeičiamos schemos ir stereotipai, liminalinės būsenos tyrimas ir permąstymas, bet ir su tuo susijusi transgresijos strategija, kuria šiuo atveju įvardijamas nukrypimas nuo normos, priešingų pažiūrų prisiėmimas, peršamo vaidmens pasimatavimas. Juodytės kūryba kartais balansuoja ant iliustratyvumo ribos, tačiau pasirinkti kūrybos principai ir temos suartina ją su feministinio meno klasikėmis Sindi Šerman (Cindy Sherman), Sara Lukas  (Sarah Lucas), Lilit (Lilith) Adler, Marta (Martha) Rosler ir kt. Kalbant apie lietuviškąjį kontekstą, Juodytės kūryba turi nemažai sąšaukų su Jurgos Barilaitės, Eglės Rakauskaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Lauros Garbštienės, Dalios Mikonytės, Akvilės Anglickaitės ir kt. kūrybos temomis arba meninėmis strategijomis.
 
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Skaityti daugiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Video
Jurgita Juodytė Nuotaka 2011