Autoriaus nuotrauka

Kristina Kurilionok

Trumpa biografija

  • Tapytoja.
  • Gimė 1983 m.
  • 2004–2010 m. tapybos bakalauro bei magistro studijos Vilniaus dailės akademijoje.
  • Nuo 2008 m. dalyvauja parodose. Gyvena Vilniuje.
  • 2009 m. tarptautinio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ publikos prizo laimėtoja.
  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose. 
  • Menininkės internetinė svetainė.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Tapyba – tai kelionė į nenutrūkstamą ir kasdienę metamorfozę, sukurtą žmogaus egzistencijos.
 
                                                                                                                                              Maria Rosaria Gallo
 
Kristinos kelias į tapybą buvo netiesus. Gabi ir tiksliesiems mokslams mergina rinkosi vadybos studijas. Tačiau dar paauglystėje, Vienožinskio dailės mokykloje, užgimusi trauka tapybai niekur nedingo, o tik stiprėjo. Todėl ji ryžosi žengti keliu, kuris težadėjo nežinomybę, – įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Kaip ir visiems jauniems menininkams, jai teko atrasti savo temas. Dailės akademijos dėstytojai ragino pirmiausia nuoširdžiai ir atvirai atsakyti į klausimą: „kas man iš tikrųjų rūpi?“, ir kūryboje kalbėti būtent apie tai. Kristina įsižiūrėjo į save.
 
Ji atrado veidrodį. Pastebėjo, jog visuomet pasikeičia, pasitempia, būdama priešais jį, tarsi tikėtųsi nuslėpti tikrąją save nuo savo atvaizdo. Pradėjo domėtis psichoanalize, Jacquesʼo Lacano žvilgsnio teorijomis, narstyti savo vidinio pasaulio konfliktus. Drobėse įsikūrė siurrealistiškai besidauginantys, šizofreniški ir grimasiški jos atvaizdai, jie ir tapo atpažįstamiausiu Kurilionok tapybos bruožu.
 
Menininkės pavardė tapo žinoma 2009 m. po „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse pelnyto publikos prizo. Nuo tada ji aktyviai dalyvauja grupinėse parodose ir surengė personalinių. Ekspresyviose, emocinio krūvio prisodrintose drobėse nuolatos išnyra subjekto-aš-pasaulio santykio tema. Menininkė bando suvokti save kaip nepažįstamą kitą. Kažką, kas tapyboje gali atvesti ją prie paslaptingų pažinimo durų. Ankstyvesniuose darbuose jos autoportretiškas atvaizdas narstė dvasinius jaunystės, moteriškosios tapatybės konfliktus (Kovojant su Galijotu I, Kovojant su Galijotu II, 2010). Vėliau jos kūryba darosi sudėtingesnė: daugiasluoksnėse kompozicijose pasakojama istorija tampa universalia alegorija, bylojančia apie tragiškus žmogaus išgyvenimus ir sutrikimą, kovą už save ir su savimi, puoselėjant viltį galop pasiekti susitaikymą. Anot galerininkės Marios Rosarios Gallo, Kristinos Kurilionok kūryba – ... tai kelionė į nenutrūkstamą ir kasdienę metamorfozę, sukurtą žmogaus egzistencijos. Šios transformacijos šerdis yra kūnas kaip visų įvykių vieta. Kūnas, kuris save atskleidžia tuo pačiu metu kaip aktorius ir scena gyvenimo dramoje.
 
Ypatingą vaidmenį menininkė suteikia kūnui, turinčiam jos bruožų, bet nebūtinai priklausančiam jai. Tai tarsi jos pasąmonės projekcijos, tęsiniai, kurie drobėje atgyja kaip paslaptingi pasakotojai arba paslaptingų įvykių stebėtojai. (Pavyzdžiui, drobėje Mūsų kaime nieko naujo, 2012–2013, regime liūdnas dvynes, jos pačios dalelytes. Nemažai kūrinių menininkė yra nutapiusi save greta vyresnių, senų žmonių. Dažniausiai šie darbai atsirado ieškant savo vidinės sumaišties šaknų, susijusių su vaikystės, jaunystės patyrimais, šeimos gyvenimo Lentvario miestelyje prisiminimais, emocijomis. Pavyzdžiui, paveiksle Aukojimas (2013) kalbama apie sudėtingą procesą, kai užaugęs vaikas turi būti paleistas ir visoms pusėms tenka paaukoti savąją dalį atsisaistymo skausmo. Konfliktiška šeimos santykių problematika skleidžiasi ir paveiksle Šventė (2013). Menininkės darbuose dažnai matome juodą katę, šunį, tankiai suvešėjusią augaliją. Katė turi prototipą – menininkės augintinę, vardu Shiva. Anot autorės, gyvūnai ir augalai į jos darbus ateina natūraliai, dėl to, jog užaugo nedideliame Lentvario miestelyje, kuriame visuomet buvo arti gamtos. Tiesa, augalai, priešingai negu gyvūnai, jos drobėse neatrodo draugiški, jie šiurpūs ir šizofreniškai paslaptingi (Gėlių jėga, 2012–2013).
 
Nors Kurilionok labiausiai žinoma kaip tapytoja, ji naudoja ir video, fotografijos medijas. Fotokoliažuose menininkė žaidžia, eksperimentuoja su savo atvaizdu, kuris esti visai kitoks negu tapyboje. Anot autorės, objektyvas veikia tarsi veidrodis, priešais kurį nejučiomis imi pozuoti, taigi juose svarbiausia savirefleksija. Kurilionok darbai jaunosios kartos tapytojų fone išsiskiria savitu stiliumi, nors galėtume rasti panašumų su autoportretą naudojančiais Žygimantu Augustinu, Monika Furmanavičiūte, Andriumi Zakarausku. Tačiau didesnę įtaką jos kūrybiniam matymui daro lenkų kilmės prancūzų modernisto Balthuso, šiuolaikinio britų tapytojo Luciano Freudo darbai ir pastaraisiais metais atrastas rumunų tapytojas Adrianas Ghenie.
 
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
 
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Tapyba
Kristina Kurilionok Mūsų kaime viskas po senovei 2012
Kristina Kurilionok Šventė 2013