Autoriaus nuotrauka

Andrius Kviliūnas

Trumpa biografija

  • Videomenininkas.
  • Gimė 1972 m. Panevėžyje.
  • 19911997 m. video meno studijos Vilniaus Dailės akademijoje.
  • Po studijų grįžo į Panevėžį. Nuo 1996 m. dalyvauja parodose.
  • 20062007 m. dėstė video meną Šiaulių universitete.
  • Nuo 2014 m. gyvena ir dirba Vilniuje.
  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
  • Menininko internetinė svetainė.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Videomenininkas Andrius Kviliūnas yra pavadinęs save geniotu (genijumi ir idiotu). Ir iš tiesų šis žodis gana tiksliai apibūdina jo tarp kontrastų balansuojančios kūrybos dramą.
 
Kviliūnas priklauso tai tapytojų kartai, kuri metusi šalin teptuką ir pagriebusi videokamerą iki šiol nepaleidžia jos iš rankų (Jurga Barilaitė, Evaldas Jansas). Jis pats ir vaidina, ir filmuoja, ir montuoja, tačiau jo filmai nėra autobiografiški. Dažniausiai savo kūną naudoja kaip priemonę išsakyti universalesnes idėjas, kurios gravituoja tarp žemosios, kasdienės kultūros, kapitalizmo, tautinės tapatybės ženklų ir citatų iš filosofijos, meno istorijos, religinių įvaizdžių.
 
Kviliūnui būdingas labai specifinis, siurrealizmo principais paremtas vaizdo konstravimas iš netikėtų buities detalių, „liaudiško“ kičo elementų, artimiausios aplinkos žmonių, gyvenamojo miesto (Panevėžio) vaizdų. Filmų erdvė primena labai ryškius, šizofreniškus sapnus, kur įstrigę herojai (dažnai pats Kviliūnas arba padauginti jo atvaizdai) vis kartoja ir kartoja tą patį veiksmą (vienas dažniausių – bėgimas). Iš to atsirandanti monotonija veikia hipnotizuojančiai ir iššaukia afekto būseną. Užtenka pamatyti keletą filmų ir autoriaus pavardė visam laikui įsirašys atmintin.
 
Menininką domina universalios temos - žmogaus gyvenimas ir jo prasmė, mirtis, nuodėmė, atpirkimas. Paskutinių metų darbuose jos ypač ryškios. Kviliūnas susidomėjo viduramžiais ir nukankintų šventųjų gyvenimais. Pavyzdžiui, videofilmas „Šventas Jonas“ (2011) sukurtas pagal biblijinę Juditos, Dievo tarno panorusios aikštingos moters istoriją, kurios finale ji ir budelis laiko lėkštėje nukirstą Jono galvą. Fone – kapitalizmo simbolis „Maxima“ ir virš lėkštės palinkęs, situaciją stebintis pats menininkas. Videoprojekcijoje „Maras“ (2011) matome tris dalis: pirmojoje vandeniu ir aliejumi krikštyjama Kviliūno figūra pamažu transformuojasi į kryžių. Antrojoje rodoma masturbacija - tuščias veiksmas. Trečiojoje nuodėmių nuplovimas krauju, tik kraujas priešingai negu reikalauja fizikos dėsniai, nusidėjelių kūnais teka iš apačios į viršų. Daugiasluoksnės religinės citatos ir Kviliūno figūra vienomis trumpikėmis byloja apie menininko autorefleksiją, pastangas įsivaizduoti save simbolinėje gėrio-blogio, tiesos-melo, nuodėmės-atpirkimo ir jų veikimo mechanizmų, kanonų tvarkoje.
 
Kontrastų jungimas ir žaidimai su tarpusavyje nesusijusiais dalykais lemia filmų turinio daugiaprasmiškumą. Gal ir pats autorius nelabai žino, ką padarė, kaip kad videodarbe „Pirmas potyris“ (2005-2006) užduotas klausimas „Ką aš padariau?“, nuolat kartojamas ekrane besisukiojant pypkei. (Toji pypkė - tarsi nuoroda į vieną iš siurrealizmo atstovo Rene Magritte'o ikoninių darbų, kuriame jis, nutapęs pypkę, apačioje užrašė, jog tai nėra pypkė.)
 
Lietuvos videomeno kontekste Kviliūnas nepanašus į nieką. (Nors galima rasti sąsajų su avangardiniais fluxus judėjimo filmais, autorius pripažįsta, kad pradžioje jie darė įtaką.) Jei kiti videokūrėjai (Kristina Inčiūraitė, Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius ir kt.) dairosi įdomių kasdienės aplinkos realijų, kuria dokumentinio, socialinio pobūdžio filmus, tai Kviliūno nuogos realybės fiksavimas niekada nedomino.
 
Šio menininko žvilgsnis nukreiptas į uždarą savo pasaulį, iš vienatvės ir nuobodulio, alkoholio ir kovų su beprasmybe atsirandančias mintis, patirtis. Kol Kviliūno gyvenime dar buvo mama, pagrindinis modelis buvo ji, o jųdviejų nesutarimai dėl netvarkos, rūkymo ir alkoholio tarnavo kaip įkvėpimo šaltinis („Trys nuodėmės pagal mano mamą“; 2006). Pačiu svarbiausiu savo filmu jis laiko atsisveikinimui su motina skirtą kūrinį „Atsisveikinimas“ (2009).
 
Galbūt tas faktas, kad menininkas gyvena ir kuria periferijoje, lėmė jo grynumą, stiliaus nuoseklumą. Nors tai turi savo kainą. Viename interviu jis prasitaria: „Sąlygų nėra, turiu kurti meną, o meno niekam nereikia“. Paradoksalu, bet iš šio uždaro rato bent trumpam Kviliūnas pabėga būtent kurdamas.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Skaityti daugiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Video
Andrius Kviliūnas Santykis 2003
Andrius Kviliūnas Fotografija 2004
Andrius Kviliūnas Pirmas potyris 2006
Andrius Kviliūnas Melancholija 2007
Andrius Kviliūnas Kelias į rojų 2007
Andrius Kviliūnas Negimę vaikai 2009
Andrius Kviliūnas Atsisveikinimas 2009
Visi kūriniai