Autoriaus nuotrauka

Juozas Kazlauskas

Trumpa biografija

  • Fotomenininkas.
  • Gimė 1941 m. Žvirbliškės kaime, Molėtų r. Mirė 2002 m. Vilniuje.
  • 1975 m. baigė operatoriaus studijas Kinematografijos institute Maskvoje.
  • Dirbo Lietuvos kino studijoje kino operatoriumi.
  • Nuo 1976 m. dalyvavo parodose.
  • 1994 m. pelnė Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardą.
  • 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
  • Kūrinių yra Lietuvos bei užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Šiaurės keliais
 
Tyrinėtojai priskiria Juozą Kazlauską Lietuvos fotografijos mokyklai. Kaip ir kitiems XX a. 8–9 dešimtmečio Lietuvos fotografams, jam būdingas humanistinis žvilgsnis į aplinką, tikėjimas visuotinėmis žmogiškomis vertybėmis, fotoreportažinis stilius. Nuo kitų visų pirma jį skiria tematika – dauguma to laikotarpio darbų rodo, kad Kazlauskas neišsiteko artimoje aplinkoje, vis veržėsi už įprastos kasdienybės ribų. Svarbiausi jo fotografijų ciklai fiksuoja ledų sukaustytą Arkties vandenyną bei jo tyrinėtojus, atšiaurų gamtos grožį, Šiaurės tauteles ir jų gyvenimą.
 
Kelionė Šiaurės keliais prasidėjo dar vaikystėje, tik ne savo noru: 1949 m. aštuonmetis berniukas su mama (tėvas jau buvo miręs) ištremiami į Sibirą. Aršane, Irkutsko srityje, pradeda lankyti mokyklą. Pradžioje buvo labai sunku – iki mokyklos 7 kilometrai pėsčiomis per sniegynus, o ten bendramoksliai tyčiojasi, vadina fašistu. Bet visada draugiškas, giedrų akių šviesiaplaukis Juozukas palaipsniui sugeba susidraugauti. Mokykloje pamokos vien rusų kalba, tad rašyti Juozas išmoksta tik rusiškai.
 
1956 m. Kazlauskams leidžiama grįžti į Tėvynę, o čia gimtieji namai Molėtuose jau užimti kitų. Šeima apsistoja Vilniuje. Čia Kazlauskas baigia rusišką vidurinę mokyklą, vėliau Geležinkeliečių technikume įgyja staliaus specialybę, po to metus dirba gamykloje, bet jį vėl pašaukia Šiaurė – 1961 m. paimamas į armiją, į laivyną Severomorske netoli Barenco jūros.
 
Tarnaudamas armijoje taip susidomi fotografavimu ir filmavimu, kad nutaria stoti į neakivaizdžias studijas Maskvos kinematografijos institute. Draugišką ir gabų jūreivį visi vertina, palaiko, net karininkas pataria biografijoje nuslėpti tremties faktą, kitaip – jokių šansų. Juozas patarimo paklausė ir praslydo.
 
1969 m. atitarnavęs armijoje grįžta į Lietuvą. 1975 m. neakivaizdžiai baigęs studijas ir įgijęs operatoriaus specialybę pradeda dirbti Lietuvos kino studijoje. Kuria daugybę dokumentinių filmų. Tačiau kartais pavyksta ištrūkti iš kasdienybės rato – tada kryptis viena – į Šiaurę!
 
1975 m. filmuojant dokumentinį filmą TV „Kino keliautojų klubui“ Špicbergeno archipelage ir Prano Juozapo Žemėje, kartu gimsta ir vienas gražiausių Kazlausko fotografijų ciklų „Prie Karos jūros“ – nencai, elniai, Jugros tundra. 1979 m. su istoriko Dmitrijaus Kravčenkos ekspedicija plaukia Barenco jūra ir tyrinėja Naująją Žemę – gimsta ciklas „Vilemo Barenco karavelės beieškant“. 1982 m. tęsiama ankstesnė kelionė ir ciklas „Arkties atradėjų keliais“. 1985 m. su geografų draugijos nariais vyksta ekspedicijon į Prano Juozapo Žemę – fotografijų ciklas „Dingusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“.
 
Iš kur tas noras rasti XVI a. olandų keliautojo Vilemo Barenco (ieškojo kelio per Arkties vandenyną į Indiją) paskendusią karavelę ir paskutinės stovyklavietės pėdsakus, pakartoti vėlesnių Šiaurės tyrėjų kelius? Galime tik spėti, kodėl traukė tokios sekinamai sunkios ir dažnai labai pavojingos kelionės. Nors vaikystės ir jaunystės kelionės buvo priverstinės, betarpiškas santykis su atšiauria gamta, dažna pavojaus nuojauta, patiriamų išgyvenimų stiprumas ir tikrumas gal ir buvo tai, kas nuolat traukė Kazlauską grįžti į Šiaurę. Tik ten buvo galima pabėgti nuo banalios, niūrios ir dažnai absurdiškos kasdienybės ir rasti kažką nepaprasta, didinga ir tikra. Šie egzistencinės patirties persmelkti kadrai išgarsino Kazlauską: už Šiaurės ciklus jis pelnė daugybės tarptautinių parodų apdovanojimus.
 
Laisvė, Sąjūdis ir nauji išbandymai
 
1988–1989 m. prasidėjęs Sąjūdis pakeitė kasdienybę iš esmės. Kiekviena diena atnešdavo vis daugiau laisvės pojūčio ir suvokimą, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, yra absoliučiai tikra ir svarbu. Bet gyvenimas pateikia dar vieną sunkų išbandymą – paūmėja diabetas, diagnozuojama Parkinsono liga. Dėl drebančių rankų nebegali filmuoti, bet fotoaparato neatsisako – atvirkščiai, dar labiau stengiasi visur suspėti ir viską užfiksuoti: 1988–1989 m. su lietuvių ekspedicijomis vyksta į Sibirą, į tremties vietas ieškoti artimųjų palaikų. Gimsta ciklas „Lietuva tremtyje“.
 
Kaip pastebi Agnė Narušytė „...Kazlauskas, kuris buvo, regis, visur: ...ir 1988–1989 m. mitinguose, Sąjūdžio susirinkimuose, prie Parlamento 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Nepriklausomybę, po didžiojo kainų pakėlimo vykusiame Jedinstvo mitinge 1991 m. sausio 8 d., prie Spaudos rūmų, kai 1991 m. sausio 11 d. juos užgrobė sovietų kariuomenė, sausio 13-tosios naktį pirmiausia prie puolamų Radijo ir televizijos rūmų, paskui prie Televizijos bokšto, prie Parlamento ir jo viduje, o dieną toliau fotografavo, kaip statomos barikados – ir būdamas tarp žmonių, ir pasilypėjęs ant stogo. Paskui Kazlauskas fotografavo žuvusiųjų laidotuves, kraujo klanuose gulinčių nužudytų muitininkų kūnus Medininkuose liepos 30-ąją, ilgame sunkvežimyje paguldytą Leniną, kai viskas baigėsi, ir popiežių Joną Paulių II Vilniaus arkikatedroje 1993 metais. 1994 m. žiemą jis važiavo fotografuoti karo pradžios Čečėnijoje, o 1997 m. – gyvenimo Černobylio zonoje. Kazlauską, regis, traukė būti ten, kur dauguma žmonių bijotų atsidurti...“**
 
Paskutinę parodą „Lietuviai tremtyje“ Kazlauskas surengė 1999 m. buvusioje tėvų sodyboje Molėtų krašte – ant ąžuolo šakų iškabintos nuotraukos buvo skirtos savo krašto žmonėms, kaimynams, apylinkių gyventojams. „Tai buvo ir liūdesio, ir susitikimo džiaugsmo diena – tarp miškų, žydinčių pievų, po ąžuolais“ (Dalia Kazlauskienė).*** 2002-aisiais Molėtuose surengta paroda „Per pasaulį eina žmogus” skirta jo atminimui.
 
 
* Juozas Kazlauskas, Šiaurės keliais, Vilnius, 1987, p. 2.
** Agnė Narušytė, Lietuvos fotografija: 1990–2010, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 35.
*** Juozas Kazlauskas, Fotografija, Vilnius, 2010, p. 190.
 
Parengė Danguolė Butkienė
 
Skaityti daugiau

Svarbiausi darbai

Fotografijų ciklai:
„Lietuvos kino kūrėjai“ (1975–2002)
„Lietuvos kaimas kryžkelėje“ (1993–1995)
„Čečėnija“ (1993–1994) „Černobylis“ (1997)
„Lietuva nuo Sąjūdžio iki šių laikų“ (1987–1998)
„Lietuva tremtyje“ (1987–1992)
„Villemo Barenco karavelės pėdsakais“ (1979)
„Žuvusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ (1975)
„Prie Karos jūros“ (1975)
Skaityti daugiau

Leidiniai

Fotografija. Vilnius: Kęstučio Kazlausko leidybinės - prekybinės įmonės leidykla, 2010
Šiaurės keliais. Fotografijos parodos katalogas. Vilnius: Savas takas, 1997
Tarp Nemuno vingių: Birštonas. Vilnius: Daigai, 1996.
Teesie. Vilnius: Lituanus, 1990
Šiaurės keliais. Fotografijos parodos katalogas. Vilnius: 
Lietuvos TSR fotografijos meno draugija, 1987
 
 
Skaityti daugiau

Daugiau apie autorių

Viktorina: Iš taško A į tašką B - MO Tinklaraštis

Plačiau

Autoriaus kūriniai

Visi Fotografija
Juozas Kazlauskas Tit Ary saloje - II. Jakutija 1989
Juozas Kazlauskas Tit Ary saloje - I. Jakutija 1989
Juozas Kazlauskas Lietuvių kapinės Igarkoje 1989
Juozas Kazlauskas Bekraštis Sibiras 1989
Juozas Kazlauskas Lageris prie Jenisiejaus 1989
Juozas Kazlauskas Pavasaris Igarkos kapinėse 1989
Juozas Kazlauskas Viso gero, Leninai! Vilnius 1991
Visi kūriniai