Autoriaus nuotrauka

Vladas Urbanavičius

Trumpa biografija

  • Skulptorius.
  • Gimė 1951 m. Kvitoke, Irkutsko sr. (Rusijoje).
  • 1959 m. su šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Pašiaušės k., Kelmės r.
  • 1977 m. baigė skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • 1978–1983 m. dalyvavo Klaipėdos skulptūros simpoziumuose.
  • 2015 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Vilniaus telecentro gynėjų paminklo konkurso III premija (1991), I premija Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje (2005), Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkliuku (2006).
  • Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Vladas Urbanavičius neabejotinai yra žinomiausias XXI a. Lietuvos skulptorius. Paradoksalu, kad išgarsino jį ne sovietmečio kūriniai, o 2009 m. prie Neries Vilniuje pastatyta Krantinės arka, populiariai žinoma kaip „Vamzdis“. Puikus, bet vis dėlto ne geriausias iš skulptoriaus kūrinių. Tiesiog atsitiko taip, kad sumaniai politikų ir jiems dirbančių žurnalistų manipuliuojama informacija padarė Urbanavičiaus objektą nepašvęstųjų ir kultūrinio elito nesantaikos obuoliu, išryškino takoskyrą tarp sovietinės epochos įdiegtai reglamentuotai estetikai ištikimų bei vakarietiškomis kategorijomis mąstančių menininkų ir sukėlė galingą viešų pasisakymų srautą. Apie Krantinės arką buvo rašomi straipsniai, kuriamos televizijos ir radijo laidos, net internetiniai blogai, jos fenomenas analizuojamas menotyrininkų ir sociologų knygose, o atvaizdas išpopuliarėjo reklamoje ir Vilniaus suvenyruose. Dabar tai – viena iš Vilniaus ikonų, konkuruojanti su Gedimino pilimi ir televizijos bokštu.
 
Netikėtai paverstas aikštės herojumi skulptorius jautėsi blogai. Žiniasklaidos dėmesys jį slėgė, nors prie nepalankaus kūrybos vertinimo Urbanavičius buvo pratinamas visą gyvenimą. Prieš srovę menininkas ryžtingai pasuko 1985-aisiais. Tų metų jo skulptūros Keturi kauburiai, Pasviręs kūgis, Rantytas reprezentuoja tik pačios save. Jos reikalauja iš žiūrovo noro ir pasiryžimo leistis į meninės raiškos pažinimo nuotykį išlaisvinus mąstymą ir vaizduotę. Sovietmečiu toks menas buvo laikomas pavojingu ir dėl to visaip varžomas. Urbanavičius tai puikiai žinojo, bet vis dėlto apsisprendė nukirsti virkštelę, kuri iki tol siejo jo kūrinius su realiais prototipais, ir taip gynė nuo cenzorių pasmerkimo. Juolab kad skulptorius paslaugiai įvardydavo savo skulptūrų prototipus, beveik abstrakčiai formai suteikdamas lakonišką ir aiškų pavadinimą, kartu ir vaizdinio raktą: Ranka (1979), Lapai, Klostės, Pirštas (visos 1981), Sparnai (1982), Atramos (1983).
 
Pirmojoje asmeninėje parodoje LSSR meno darbuotojų rūmuose (dabartinė Prezidentūra) 1988 m. Urbanavičius eksponavo dvylika bronzinių objektų, kuriuos įvardijo inventoriniais numeriais Skulptūra nr. 1, Skulptūra nr. 2 ir t. t. Šios rafinuotos minimalistinių formų kompozicijos paženklino tuometės Lietuvos modernistinės skulptūros raidos lūžį. Tikėtina, kad jeigu ne įtemptas politinis fonas, pranašavęs radikalias permainas valstybės gyvenime, Urbanavičiaus darbai net nebūtų patekę į viešumą, tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko, ir jo vardas tapo ryškiai įrašytas į meno istoriją, nors ir liko tik meno profesionalų savastimi.
 
Po 1990 m. Urbanavičiaus kūriniai išsiveržė į viešumą iš kamerinės dirbtuvės erdvės (iki tol jis buvo pastatęs tik penkias skulptūras Klaipėdos skulptūrų parke ir vieną Aukštuosiuose Paneriuose po 1985 m. vykusio betono skulptūrų simpoziumo). Menininkas buvo kviečiamas dalyvauti simpoziumuose, stengėsi nepraleisti nė vieno iš tuo metu vykusių paminklų konkursų, atliko bažnytinių užsakymų (kūrė bažnytinius reikmenis, net buvo paprašytas suprojektuoti vienuolyną), išpopuliarėjo kaip antkapinės skulptūros kūrėjas (daugiausia jo sukurtų antkapių yra Vilniaus Antakalnio kapinėse, bet esama kūrinių ir kitose Vilniaus, taip pat kitų miestų bei miestelių kapinėse).
 
2000 m. Urbanavičius įžengė į rastų daiktų panaudojimo skulptūroje fazę (Rutulys, Gaubtas – abi 2000; Kolona II, Žiedas – abi 2001), ir ją vainikavo 2003 m. „Lietuvos aido“ galerijoje surengta paroda „Skolintos formos“. Intensyvus skulptūros, erdvinio objekto, jo santykio su aplinka ir suvokėju apmąstymas tuoj pat pastūmėjo kurti site specific – įvietinto meno – objektus. Pirmasis bandymas – objektas Sąrama (2005) – Vilniaus šiuolaikinio meno kvadrienalės proga buvo pastatytas geležinkelio stoties aikštėje. 2006-aisiais sukurta instaliacija Atsidurti skulptūros erdvėje, įrengta „Lietuvos aido“ galerijoje. Tai buvo savotiška repeticija prieš imantis Lietuvos masteliais gigantiško objekto. 2006 m. Kauno Taikos prospekto „Skulptūrų zonoje“ iškilę Kabantys akmenys yra vienas ambicingiausių XXI a. pradžios Lietuvos meno projektų. Jis finansuotas privačių rėmėjų lėšomis – tai kūriniui suteikia papildomo išskirtinumo.  
 
Ne vien Kabantys akmenys liudija, kad Urbanavičiaus požiūris į skulptūrą ir jos raišką pradeda prigyti. Būtent šį skulptorių pasirinko Kario partizano Antano Kraujelio atminimo įamžinimo fondas, norėdamas pažymėti ilgiausiai kovojusio Lietuvos partizano žūties vietą. 2014 m. rudenį prie Utenos–Vilniaus kelio ties posūkiu į Kvyklius atidengto Urbanavičiaus sukurto paminklo neįmanoma nepastebėti. Iš toli ryškėja jo siluetas, artėjant prie paminklo rūdimis pasidengusio metalo paviršiaus fone sidarbu suspindi nerūdijančio plieno įrašo raidės ir Vyčio Kryžiaus apvadai. Tokiam paminklui nebaisios nei lietuviškojo klimato permainos, nei vandalo ranka, jo nekeičia iš po lekiančių keliu automobilių ratų tykštantis purvas, jis atsparus laikui ir laikinumui.
 
Urbanavičiaus gebėjimas derinti monumentalumą ir rafinuotą eleganciją lėmė, kad jam užsakytas dailininko ir kolekcininko Kazio Varnelio, garsėjusio itin subtiliu skoniu ir turtinga kultūra, antkapis (2016, Vilniaus Antakalnio kapinės).
 
Pastarojo laikotarpio Urbanavičiaus atlikti užsakymai – dar vienas paradoksas iš daugelio, lydinčių jo profesinę karjerą: daugiausiai viešos kritikos sulaukęs Lietuvos menininkas kviečiamas atlikti visuomeniškai, netgi valstybiškai itin svarbius užsakymus.  
 
Giedrė Jankevičiūtė
Skaityti daugiau

Daugiau apie autorių

20 Lietuvos meno istorijų. Vladas Urbanavičius ir Ksenija Jaroševaitė - MO Tinklaraštis

Plačiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Skulptūra
Vladas Urbanavičius Ranka 1979
Vladas Urbanavičius Trys ramsčiai 1982
Vladas Urbanavičius Skulptūra Nr. 10 1988
Vladas Urbanavičius Skulptūra Nr. 4 1998
Vladas Urbanavičius Dvi dalys (b) 2002
Vladas Urbanavičius Kuoka 2018