Autoriaus nuotrauka

Petras Mazūras

Trumpa biografija

  • Skulptorius.
  • Gimė 1949 m. Šiaulaičiuose,Šiaulėnų valsč., Radviliškio r.
  • 1973 m. baigė skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1976 m. dalyvauja parodose.Dirba ir gyvena Vilniuje.
  • Nuo 2001 m. Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas, profesorius.
  • 2004 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
  • Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Petras Mazūras nuo pirmųjų pasirodymų viešumoje 1974–1976 m. atsidūrė dailės mėgėjų ir kritikos dėmesio centre. Visą vėlyvąjį sovietmetį smalsios akys atidžiai sekė kiekvieną skulptoriaus krustelėjimą, visi jo kūriniai buvo laukiami, aptarinėjami iš anksto, dar autoriui jų neužbaigus, o užbaigti tapdavo įvykiu. Meno piligrimai sekiojo Mazūro skulptūras po visą Lietuvą – buvo vykstama į Vėžaičius pasižiūrėti Žemės motinos (1978), į Panevėžį Paukščių tako (1979), į Varėną Vilko (1982), į Alytų Genijaus (1983), į Klaipėdą Juodosios moters (1984), į Kauną Žmogaus (1989). Nė vienas iš šių figūrinės skulptūros tradiciją plėtojančių kūrinių neturėjo nieko bendra su lėkštu ir dekoratyviu menu, užplūdusiu dailės parodų sales ir viešąsias erdves. Mazūras kvietė savo žiūrovus suvokti skulptūrą kaip žmonijos šaknis siekiantį žinojimą ir gebėjimą, amžiną tų pačių simbolinių ženklų pasikartojimą, įgaunantį savo laikui aktualias formas.
 
Vieni tai supratę sveikino skulptorių, kiti peikė. Genijui buvo prikišamas konceptualus neišbaigtumas, Moteris ir Palikuonys (abi 1983) kritikuojamos dėl personažų nuasmeninimo, drapiruote uždengus moters veidą ir taip akcentuojant jos seksualumą, t. y. išryškinant atidengtas kūno dalis, pirmiausia pilvą ir krūtis. Tačiau didžiausią protestų bangą sukėlė prie Mykolo Žilinsko paveikslų galerijos Kaune pastatyta statula Žmogus. Vienus šokiravo beginklis vyro nuogumas, kitus – šaltas monumentalumas, priminęs nacių genijaus Arno Brekerio kūrybą. Šalia Žmogaus vyko katalikų radikalų manifestacijos, kontroversiškas požiūris netgi padarė Mazūro skulptūrą kitų meno kūrinių objektu –pavyzdžiui, Kauno tekstilės bienalėje dalyvavusią feminisčių menininkių grupę „Coolturistės“ 2005 m. paskatino sukurti site specific projektą Mis(s)apropriacija. Įspraudusios Žmogui į delną magenta spalvos kregždučių puslankį, menininkės sugretino jį su Juozo Mikėno alegorija Pirmosios kregždės (1964) ir tokiu būdu nauju aspektu įterpė Mazūro kūrybą į nacionalinės klasikos diskursą.
 
Mazūro skulptūros puikiai išgyveno laiko išbandymus, bet jos yra tikras, nors visai netipiškas savosios epochos, t. y. vėlyvojo sovietmečio kūdikis. Tai kūriniai, kurie kilo iš brežnevinio sąstingio išprovokuotų kultūros studijų ir intensyvaus mąstymo apie meno santykį su tikrove. Mąstymo pirmiausia polemizuojant su artimiausia aplinka – sovietų Lietuvos menu. Mazūras su jam būdinga geležine logika ir skvarbumu išvalė propagandines apnašas iš socrealizmo sufalsifikuotos tikrovės imitacijos koncepcijos, formų studijų neišsemiamu šaltiniu pasirinkęs gamtą, natūrą.
 
XX a. pabaigoje ir kultūra, ir natūra skulptoriui buvo vienodai svarbios. Viena vertus, abi intrigavo dėl neaprėpiamos įvairovės ir gana paprastų priemonių, leidžiančių artikuliuoti tą begalybę. Kita vertus, jei Mazūras nebūtų paisęs gamtos, tyręs jos su pedanto smulkmeniškumu, jo kūriniai neturėtų to gundančio juslingumo, kurio žavesys ir trauka einant laikui ne blėsta, o tik stiprėja.
 
Skulptūroje įamžinta kieta raumenų įtampa, stangria oda aptrauktų riebalų minkštumas, švelnūs moters figūros linkiai ir kampuotos vyriško torso formos einant laikui gražėja, skirtingai nuo natūralių jų prototipų, kuriuos laikas ardo ir naikina. Tai – viena iš skulptūros magijos sąlygų nuo seniausių laikų, ir Mazūras sugebėjo ją meistriškai pritaikyti savo kūryboje. Būtų galima spekuliuoti, kad amžinybe alsuojantis gyvybingumas suartina jo kūrinius su siurrealistų kūriniais, bet iš tikrųjų tai paviršutiniškas įspūdis, nes Mazūras išskirtinai racionalus, jis niekada nesiekė šokiruoti, o dirbtinio paslaptingumo tiesiog nekenčia.
 
Nuo ankstyvos jaunystės skulptorių traukia technikos ir technologijų pažinimu grįstas galynėjimasis su gamta. Dėl to jam visąlaik rūpi skulptūros medžiaga, jos apdorojimas ir daromas poveikis. Neatsitiktinai jis vienas pirmųjų pagarsėjo kaip, anot Mindaugo Navako, skulptorius „technologas“.
 
Tarpinių medžiagų – gipso ir terakotos – epochoje Mazūras namudinėmis sąlygomis pradėjo lieti bronzą, savo rankomis šlifuoti marmurą ir bazaltą, derinti spalvotus akmenis, naudoti inkrustaciją. Smalsumą technologijų ir medžiagų teikiamoms galimybėms dar labiau paskatino XX a. pabaigos permainos. Vos leido salygos, skulptorius išmėgino sintetines medžiagas, o galiausiai perėjo prie pačios gamtos objektų, kuriuos integruoja į meno kūrinį, pasitelkęs paties konstruojamus mechanizmus. Žinomiausi iš tokių Mazūro darbų – plaukiojantys figmedžiai, kuriuos nuo aplinkos pavojų apsaugo specialus išmanusis kiautas.
 
Nuo XXI a. antrojo dešimtmečio skulptorius ryžtingai pasuko konceptualizmo linkme. Toks lūžis jo kūryboje visiškai dėsningas, nes konceptualizmo ideologija Mazūrui visada buvo artima. Tiesiog sovietmečiu mokykla ir profesinė aplinka neleido pabėgti nuo tradicinių skulptūros vaizdinių ir manualizmo, nors savo santykį su profesine tradicija jis grindė konceptualių jos pagrindų permąstymu ir perkūrimu.
 
Giedrė Jankevičiūtė
Skaityti daugiau

Daugiau apie autorių

Viktorina: Architektūra - MO Tinklaraštis

Plačiau

Autoriaus kūriniai

Visi Skulptūra
Petras Mazūras Moteris 1982
Petras Mazūras Motina su vaiku 1984
Petras Mazūras Maksi Nikė 1996
Petras Mazūras Moteriškas krepšelis 1998
Petras Mazūras NR 2018