Autoriaus nuotrauka

Gediminas Akstinas

Trumpa biografija

  • Skulptorius, instaliacijų, konceptualių darbų autorius.
  • Gimė 1961 m. Šiauliuose.
  • 1986 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą.
  • Nuo 1994 m. dėsto M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, gyvena Vilniuje.
  • 1995 m. Sorošo šiuolaikinio meno centro parodos „Užmiršta dabartis“ laureatas.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Alfonsas Andriuškevičius pavadino Gediminą Akstiną vienu iš naujųjų Lietuvos klasikų, skulptūros reformatorių, kurie pradėjo reikštis XX a. 9-jo deš. pabaigoje - 10 deš. pradžioje ir tradicinę skulptūrą pastūmėjo link objekto bei instaliacijos. Aksino objektuose slypi ir tam tikras performatyvumas - numanomo veiksmo galimybė. Pavyzdžiui 1995 m. Vilniaus senamiestyje rengtame projekte Kasdienybės kalba dailininkas sukūrė darbą pavadinimu Tampymasis - prie namo kampo primontavo didžiulį vežimą, lyg kviečiantį čiupti už ienų ir nusitempti namą kur nors tolyn į gamtą. Kartais jis, kaip koks kalvis ar statybininkas imasi didžiulių objektų, o kitais kartais, kaip koks laikrodininkas, kuria mažučius trapius darbus. Jo kūrybai turėjo įtakos XX a. Vakarų dailės kryptys (dada, siurrealizmas, naujasis realizmas ir kt.).
 
Pagal: Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 248 psl. Taip pat Šiaurės Atėnai, Nr. 741, 2005-03-19.
 
Raminta Jurėnaitė:
Gedimino Akstino skulptūros – intymūs ir keisti objektai. Kaip renesansiniuose ir barokiniuose lobynuose, dailė čia gyvuoja kaiminystėje su keistenybių rinkiniais. Nedidelėse iš lentų sukaltose lentynėlėse-dainelėse švilpauja iš medžio išdrožti protezai. Jose padžiaunamos medinės nosinės -prezervatyvai ar kaupiami vikšrų kokonai, graikiškųjų riešutų kevalai bei kiti absurdiški kolekcionavimo trofėjai. Lentynėlėje-suole jaukiai ilsisi ant siūlų sunertos musės. Lentynėlė tampa pjedestalu didžiuliam iš medžio ištekintam aguročiui. Kitos lentynos – kaip lėlių namai su pertvaromis mažyčiams kambarėliams ir indauoms.
 
100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkųVilnius, R.Paknio leidykla, 2000. 16 psl.
 
Jurgita Ludavičienė:
Kartos, išaugintos tradicionalizmo ir persimetusios į konceptualizmą, atstovas išlaiko gebėjimą dirbti rankomis: moka drožti lentynėles iš medžio (jei prireikia), moka raišioti muses ant siūliukų arba skaptuoti mažas išsišiepusias galvutes su mediniais dantimis. Tačiau dar geriau, kai to nereikia. Dar geriau, kai galima operuoti efemeriškomis sąvokomis, sukuriant sunkiai apibūdinamą įspūdį. Todėl, kad pojūčiai, o ne objektai, yra pagrindiniai Gedimino Akstino instaliacijų veikėjai ir jų „tikslinė grupė“....O šiaip jau Akstinas gerokai šaiposi: iš „gražių“ interjero elementų - sukurdamas galimybę ant lentynėlės susikolekcionuoti muses, iš noro atsiremti į relikvijas – Šv. Hiacinto koplyčioje sukabindamas tarsi lazdas išdrožtas medines stirnų kojytes... Jis šaiposi ir iš medicinos baimės bei tikėjimo ja – tvirtindamas prie baltai dažytos lentynėlės klizmas, šaiposi iš pastovumo troškimo šiame besikeičiančiame pasaulyje.
 
 
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė aprašo kito Gedimino Akstino kūrinio „Vežimas“ istoriją, kuris buvo sukurtas Šiuolaikinio meno centro parodai „Virusas“ (1998) ir turėjo tarnauti kaip scena kitų menininkų pasirodymams. Per parodą „Vežimą“ pamatęs Eimuntas Nekrošius („Meno forto steigėjas ir vadovas) panoro jį įsigyti, nes kūrinys netikėtai priminė jo sapną. Nuo to laiko „Vežimas“ stovi kieme šalia „Meno forto“. Ką „Vežimas“ simbolizuoja? Tai ir daiktas ir veiksmas vienu metu. Pats skulptorius sako, kad žmogus atvežamas į šį pasaulį neprašomas, jo sutikimo niekas neklausia, ir iš jo išvežamas taip pat. Tai kūrinys apie gimimą ir mirtį, žmogaus gyvenimo ciklą, lemtį.
 
Pagal: Vilniaus skulptūrų kelias, Vilnius, 2014. 309-311 psl.
 
Kęstutis Šapoka pastebi, kad daugelis Akstino koleg(i)ų, 10-me deš. kūrusių skulptūrinius objektus, ilgainiui pasuko analoginių, skaitmeninių medijų link arba į grynąją instaliaciją, o Akstino objektai ar „instaliatyvios situacijos“ išsaugojo stiprų, nors ir užmaskuotą, bet vis dėlto jaučiamą erdvinio mąstymo lygmenyje „klasikinės“ skulptūros užtaisą. Ir tai Akstino stiprioji pusė, suteikianti jo kūrybai savitą metaforinį iš naujo aktualizuotos ir kontekstualizuotos istorijos matmenį. Akstino objektai ar instaliacijos dažnai tampa performanso dalimi ar performatyvių akcijų katalizatoriais. Jis taip pat yra įgivendinęs keletą performansų bendradarbiaudamas su kitais kolegomis (pvz., Džiugu Katinu).
 
 
Ieva Stasevičiūtė prisimena: Gediminas Akstinas – pats geriausias dailės ir ne tik dailės mokytojas.
 
ŠMC:
Gedimino Akstino instaliacija „Mokytojas“, kaip ir 1998 m. Šiuolaikinio meno centre eksponuotas „Virusas“ - vientisa asketiškų objektų-vaizdinių erdvė. Jos tema - ne konkreti dailės pedagogikos sistema ar pats mokytojo archetipas, bet kūrybinės patirties perdavimo etika. Kuo galėtų būti pagrįstas menas mokyti meno? Kaip perduoti kūrybos geną, nepažeidžiant natūralios augančio žmogaus struktūros? Kas yra mokytojas: guru, žynys, arbitras, o gal - patarėjas, auklėtojas, stebėtojas?
 
 
Danutė Gambickaitė:
Akstino kūriniai yra tokio nekalbumo, įstengimo nedaryti, žodžių praradimo kondensatas (arba materealizacija). Panašaus laipsnio kondensato esti ir Mindaugo Navako kūriniuose. Dar vienas (gal net svarbesnis) Akstino kūrybos bruožas yra santykis su erdve. Tas santykis visada kuo kruopščiausiai išjaustas ir/ar apgalvotas, todėl daugelį menininko kūrinių galima pavadinti įvietintais.
 
 
Parengė Danguolė Butkienė
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Skulptūra
Gediminas Akstinas Lentynėlė / Nosinės 1993