Autoriaus nuotrauka

Birutė Žilytė

Trumpa biografija

  • Grafikė, knygų iliustratorė, sieninės tapybos meistrė.
  • Janina Grasilda Žilytė gimė 1930 m. Nainiškių k., Panevėžio r. (Birutė Žilytė - meninis pseudonimas)
  • 1949–1956 m. grafikos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • 1951 m.susituokė su dailininku Algirdu Steponavičiumi, su juo bendradarbiavo visą gyvenimą.
  • Nuo 1957 m. drauge su vyru apsigyveno Vilniaus priemiestyje Jeruzalėje, kur ir gyvena.
  • 1963–1987 m. dirbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstytoja, vaikų žurnalo „Genys” iliustratore.
  • 1964 m. drauge su A. Steponavičium ir Laimučiu Ločeriu ištapė kavinės „Nykštukas” sienas.
  • 1969 m. pelnė „Aukso obuolį” Bratislavos tarptautinėje vaikų knygų iliustracijų bienalėje.
  • 1971 m. už iliustracijas pelnė aukso medalį Leipcigo knygų mugėje.
  • 1969–1972 m. drauge su A. Steponavičiumi piešė sienų kompozicijas Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė”.
  • 2015 m. sienų tapybai sanatorijoje “Pušelė” suteiktas valstybės saugomo kultūros paveldo statusas.
  • 2015 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1997), pelnė daugybę I laipsnio diplomų Lietuvos gražiausių knygų konkursuose.
  • Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Danutė Zovienė:
Į Lietuvos meninį gyvenimą Žilytė atėjo 6-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su visa grupe tuomet jaunų grafikų, įtvirtinusių naują meninį mąstymą ir plastinę raišką (Algirdas Steponavičius, Albina Makūnaitė, Sigutė Valiuvienė, Vytautas Valius, Aldona Skirutytė, Stasys Krasauskas, Vytautas Kalinauskas ir kt.). Grafikai ši karta grąžino lietuvių liaudies kūrybos nacionalinę savimonę, suteikė jai naują prasmę.Jų formuojama plastinė kalba buvo paženklinta modernumu, stilingu dekoratyvumu, nutolusiu nuo iki tol klestėjusio realizmo.
 
Žilytė sukūrė iškilių iliustracinės grafikos darbų, kurie vėlesnės kartos dailininkams tapo pavyzdžiu ir atskaitos tašku. [...] Išskirtinis Žilytės iliustracijų bruožas – spalvingumas. Dailininkė mėgsta ryškias spalvas (ypač įvairius raudonos atspalvius), dekoratyvius gryno dažo derinius.Spalvų turtingumo ji semiasi iš gamtos, sutirštindama natūroje esančias spalvas iki simbolinio skambesio. Kontrastingais deriniais dailininkė dar labiau pabrėžia lūžtančias plokštumas, sukuria netikėtus optinius reginius. Tokios vaikiškų knygų iliustracijos buvo novatoriškas dalykas ne tik lietuvių grafikoje.
 
[...] Estampo srityje Žilytė iš esmės nenutolsta nuo pamėgtos stebuklinės, pasakiškos tematikos, folkloro motyvų, savito gamtos interpretavimo. [...] Žilytės kūryba formavosi nuosekliai ir kryptingai, veikiama turtingos jos pačios meninės prigimties ir artimos kūrybinės bendrystės su dailininku Algirdu Steponavičium.
 
Cituota iš: Danutė Zovienė, „Algirdas Eugenijus Steponavičius“, Šimtas šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sudarė Raminta Jurėnaitė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000, p. 204.
 
Regina Urbonienė:
Ilgainiui dailininkės stilius keitėsi. Pamažu nuo dekoratyvaus spalvingo piešinio pereita prie metaforiškų iliustracijų Aldonos Liobytės knygoje Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. [...] Daugiaprasmio siužeto veiksmas plėtojamas sudėtingoje komplikuotoje erdvėje, pasitelkus asociatyvius siurrealistinės stilistikos vaizdinius. Čia daug užuominų, nutylėjimų. Pranyksta įprastos kasdienybės ribos, lape vienu metu keliose vietose vyksta skirtingi įvykiai. Pagrindinis šių iliustracijų elementas – erdvė. Ji paslaptinga, atsiverianti į tamsią nežinomybę ar melsvus vyliojančius tolius. Šviesias vilties ir saugumo zonas iš kraštų spaudžia, slegia, bando užgožti tamsos pasaulio butybės žybsinčiomis, pikta lemiančiomis akimis. Kartais ištisus puslapius raudona kraujo pašvaistė užliejabaisiojo galvažudžio pasaulis. Iliustracijose beveik nėra tikroviškų daiktų santykių, jų masteliai sumaišyti, o spalvų deriniai irgi tolimi gyvenimo realybei.
 
Cituota iš: Regina Urbonienė, „Birutė Žilytė: žaidžiu pasaulio atsiradimą“, Dailė, 2010  Nr. 1.
 
Kristina Stančienė:
Žilytė ir Steponavičius – neįprastas lietuviškojo modernizmo dailininkų duetas. Jų kūryba itin glaudžiai susipynusi, o sienų tapyba – tai apskritai analogų to laikotarpio mūsų dailėje neturintis bend­ro kūrybinio darbo rezultatas. Nors tuo metu kūrė ne viena iškili menininkų-sutuoktinių pora (prisiminkime Mariją Ladygaitę ir Vladą Vildžiūną, Saulę ir Vincą Kisarauskus), daugelio jų kūryba siejasi tik tam tikrais bruožais, būdingais visai laikotarpio meninei kultūrai. Partneriai kasdieniame gyvenime, kūryboje dažniausiai ieškodavo savo braižo, individualios plastinės kalbos, kitaip nei Žilytė ir Steponavičius, kurie tarsi ištirpsta vienas kito vaizdiniuose, kartais nepalikdami jokių tarpusavio skirties pėdsakų, kūrybinių riboženklių.
 
Stebina šio proceso – gyvenimo ir kūrybos vienam kitame – intensyvumas, gebėjimas palikti nuošalėje nesvarbius kasdienybės dalykus. Kažkur apie Žilytę ir Steponavičių jau buvo sakyta, kad vaikiškų vaizdinių, pasakų pasaulis buvo ta didžioji privilegija, dėl kurios menininkams nereikėjo pataikauti sovietinės sistemos taisyklėms... Žilytei ir Steponavičiui pavyko buitį, rutiną, kasdienybės dramas išgyventi kažkaip oriai, kone vienuoliškai, davus amžinus įžadus kitam, metafiziniam pasauliui, atidžiai stebint ir jo ženklus gamtoje, poezijoje, tautosakoje.
Tai bendra kūryba par excellence, kurioje nėra „mano" ir „kito". Dirbdami drauge, dailininkai neretai tapė tą pačią figūrą, motyvą. Arba vienas perimdavo ir tęsdavo kito pradėtą fragmentą... Deja, šie puikūs monumentaliosios tapybos kūriniai beveik nugrimzdo į nebūtį. Kavinės „Nykštukas" freskos buvo sunaikintos pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu. O freska Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė" koridoriuje-galerijoje taip pat nyksta tiesiog akyse.
 
[...] Abstrakčiose spalvotose monotipijose („Naktis iš slėnio slenka I–II", 1985, „Ateina ir praeina", 1991), kaip ir figūriniuose Žilytės vaizdiniuose, atsiveria slėpiningos metafizinės erdvės. Kūrybos visumos vaizdas sako, kad šios menininkės prigimtis – kintanti ir daugialypė. Estampuose, sienų tapyboje, kur dekoratyvią formą lemia pati medžiaga ir erdvė, formos rūstumą, konstruktyvumą ji išgauna per griežtą formos stilizaciją, o tapybinėse kompozicijose regime kur kas daugiau improvizacijos, potėpio ekspresijos.
 
Dailininkės pasaulėvaizdis – ne vien romantiškas, pakilus, šviesus. Ją domina ir būties tragizmas, sulaužytos žmogaus lemties tema, akistata su negandomis, praradimais. Tą liudija istoriniai jos kūrybos motyvai – plačiai žinomas triptikas, skirtas Žalgirio mūšiui (1970), taip pat ir „užkulisiniai", kur kas mažiau pažįstami darbai. Nustebau, kad dar 7 dešimtmečio viduryje Žilytė kūrė dramatiškas kompozicijas, akivaizdžiai apeliuojančias į pokario kovas, okupacijos terorą. Toks yra spalvoto tušo piešinys „Skalbia, skalbia ir skalbia kruvinus marškinius" (1964). Į atskirus laiko ir erdvės segmentus sudalytame popieriaus lakšte rutuliojasi šiurpus veiksmas: juodos tvoros, aštrios, agresyvios konstrukcijos juosia, užgrobia mažytį šviesaus sodo lopinėlį. Kituose „langeliuose" trys moterų figūros suklupusios su kruvinais drabužiais rankose. Lyg ir universalus pasakos siužetas (juk ir daugelis kitų Žilytės pavaizduotų istorijų nestokoja baugumo), tačiau išdraskytas kaimas, raudona dangaus pašvaistė su kyšančiais fabrikų (?) kaminais, krauju plūstantys vandenys skamba kaip aiški istorinė nuoroda.
 
Žilytės kūryba, peržvelgus jos visumą, peržengia savitikslį dekoratyvumą. Tai saviti moters regėjimai. Nors ir perteikiami folkloriniais motyvais, liaudiška stilistika, jie kalba esminėmis kategorijomis.
 
Cituota iš: Kristina Stančienė, „Knyga kaip sesė“, Literatūra ir menas, 2010 04 17.
 
Parengė Danguolė Butkienė
Skaityti daugiau

Valstybės saugomas paveldas

2015 04 22 Kultūros ministro Šarūno Biručio įsakymu valstybės saugomu kultūros paveldo objektu paskelbta Varėnos rajone esančios Naujųjų Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ sieninė tapyba.
 
Naujųjų Valkininkų „Pušelės“ sanatorijos sienų tapyba yra labai svarbus vienas kitą papildančių menininkų dueto bendradarbiavimo ir kūrybinės laisvės įtvirtinimo prieš sovietinę cenzūrą bei viešųjų erdvių meno reglamentavimą pavyzdys. Sienų tapybą sintetinės temperos technika 1969–1972 metais sukūrė žinomi Lietuvos menininkai Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius. KPD teigimu, šis originalios spalvinės ir plastinės raiškos darbas, kuriame savitai persipina lietuvių liaudies ir modernizmo dailės principai, yra vienas iš vertingiausių ir novatoriškiausių 7–8 dešimtmečio lietuvių monumentaliosios dekoratyvinės tapybos kūrinių. 12 kompozicijų užima apie 110 m² plotą. Tapybą galima apžiūrėti tik iš arti, todėl ji yra sukomponuota montažiniu atskirų kadrų (paveikslo – lango) principu.
 
Kristina Stančienė:
[...] Lietuvoje yra daugiau kūrėjų bei kūrinių, kurie turėtų visavertiškai funkcionuotišiuolaikinės kultūros lauke, tačiau dėl įvairių priežasčių yra atsidūrę visiškame jo užribyje. Vienas iš tokių – Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus monumentalioji tapyba visuomeniniuose interjeruose. Įspūdingos freskos Vilniuje, vaikų kavinėje „Nykštukas“, deja, jau sunaikintos. Bet 1969-1972 m. sukurtą 50 m. ilgio 12 paveikslų ciklą Naujuosiuose Valkininkuose, sanatorijoje „Pušelė“, kur gydomi tuberkulioze sergantys vaikai, dar įmanoma išgelbėti. Kol kas šis įstabus kūrinys tyliai nyksta [...] Labai nedaug sovietmečiu kūrusių talentingų menininkų sugebėjo iš tikrųjų atsiriboti nuo politikos ir ideologijos. Kaip tik tokia yra Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus kūryba, kurioje skleidžiasi pasakiškas fantazijos pasaulis, sklidinas magiško maslumo, išmintingos ramybės, egzistencinio nerimo ir vilties.
 
„Nykštukos“ kavinės freskos buvo kiek „vaikiškesnės“, stilizuotos taip, kad vaizdai būtų aiškūs ir suprantami mažyliams, turėjo aiškių sąsajų su liaudiškąja dailės tradicija, švytėjo ryškiomis spalvomis, akį traukė sodrios, gyvybingos formos. O „Pušelės“ sienų tapybos griežta ritmika, rūstoka, konstruktyvi vaizdo stilizacija yra giminiška klasikiniam modernizmui, labiau atliepia fiziškai ir psichologiškai bręstančios asmenybės – paauglio, jaunuolio dvasinį nerimą, virsmus, lūžius.
 
Pilkų, sodriai raudonų, melsvų atspalvių dermės, dramatiški juodos ir raudonos spalvų kontrastai kuria rimties, kartais – baugios nežinomybės nuotaiką, atveria bekraštės kosminės erdvės ir nepažinaus mus supančio pasaulio vaizdus. Freskų ikonografija, jų herojai rodo, kad į vieningą, darnų pasakojimą čia supintos lietuvių liaudies pasakos, legendos, senovės mitai. Jaunystės nerimą, gyvenimo aistrą simbolizuoja abstrakčios figūros, pabrėžiamas egzistencinis matmuo, pamatiniai būties klausimai... Dekoratyvi stilizacija nesutrukdė freskoje perteikti ir gamtos reiškinių galios – tai aistringai liepsnojanti ugnis, vėjas, plaikstantis herojų plaukus ir drabužius, lyg užuomina apie laisvę, kurios taip stokota realiame gyvenime.
 
Cituota iš: Kristina Stančienė, „Laiko pinklėse: Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskų saulėlydis?“, Kultūros barai, 2015 Nr.1, p.49.
 
Parengė Danguolė Butkienė
 
 
Skaityti daugiau

Daugiau apie autorių

20 Lietuvos meno istorijų. Birutė Žilytė - MO Tinklaraštis

Plačiau

Viktorina: Gurmanams - MO Tinklaraštis

Plačiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Grafika
Birutė Žilytė Sigutė 1963
Birutė Žilytė Eglė. Kraujo puta 1965
Birutė Žilytė Augalai I. Pumpuras 1973
Birutė Žilytė Augalai II. Rožė 1973
Birutė Žilytė Augalai III. Aguona 1974
Birutė Žilytė Augalai IV. Sinavadas 1974
Birutė Žilytė Žalgiris I 1980
Birutė Žilytė Žalgiris III 1980
Visi kūriniai