Nijolė Valadkevičiūtė

Nijolė Valadkevičiūtė ‒ dailininkė, kino režisierė, animatorė. 1970 m. baigė Vilniaus dailės institutą, tapybos specialybę, 1979–1983 m. lankė Maskvos scenaristų ir režisierių kursus (įgijo animacinių filmų režisieriaus specialybę). 1972–1979 m. dirbo kaip laisva menininkė, 1982–1983 m. Lietuvos kino studijoje sukūrė animacinį filmą Medis, 1983–1991 m., taip pat nuo 1995 m. dirba Lietuvos kino studijos animacinių filmų režisiere. Valadkevičiūtės grafikos ir tapybos kūrinių stilistika nėra būdinga nei sovietmečio, nei dabartiniam lietuvių vaizduojamajam menui, tarsi funkcionuoja nuošalyje nuo vienokių ar kitokių kanonų. Anot dailėtyrininkės dr. Simonos Makselienės, jos kūryba remiasi siurrealizmu ir popartu: „Pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip pop-siurrealizmas, arba lowbrow art, kuris susiformavo komikso, animacijos, iliustravimo, tatuiravimo laukų sandūroje, naudoja klasikinius tiek siurrealizmo, tiek dada, tiek poparto ir net japoniškos anime bei mangų kultūros elementus. Šio judėjimo atstovai nuolat kvestionuoja ribas tarp „aukštojo“ ir „žemojo“ (gatvės, įvairių subkultūrų) meno. Ši stilistika nedažnai užpildo muziejų ir galerijų sales, nes mėgsta flirtuoti su kičo elementais.“

 

Iš tiesų, Valadkevičiūtės grafika ir tapyba (neretai jos derinamos tarpusavyje) balansuoja ant rimtojo meno, psichodelikos ir savotiško „popso“ ribos. Sovietmečio grafikos atspaudai iš pažiūros dekoratyvūs, stilizuoti, kaip būdinga lietuvių grafikai, tačiau, geriau įsižiūrėjus, nei stilizacija, nei turinio motyvai tiesiogiai nesisieja su lietuviška tradicija. Šiuo požiūriu svarbi animacijos estetikos įtaka. Bene originaliausiai ir ryškiausiai vadinamojo tradicinio ir animacijos meno sąryšis atsiskleidė sovietmečiu estų popmeno kontekste, kai ta pati stilistika sujungė estų tapybą ir grafiką ir išsiplėtė į eksperimentinę animaciją. Valadkevičiūtės estetika taip pat turi savitų animacijos arba popmeno plačiąja prasme bruožų.

 

Lietuviškame kontekste iš dalies galėtų būti artimi Mikalojus Vilutis ir Vytautas Kalinauskas, kurių kūryboje siurrealizmo, kičo, žaidimo elementai taip pat juntami, tačiau Vilutis vis dėlto gilinosi į kiek kitokius grafikos meno aspektus, o Kalinausko kūryboje ryškūs scenografijos elementai. Valadkevičiūtės estetikoje mažiau „rimtojo meno“ bruožų, čia ryškesni vadinamosios psichodelikos bruožai, būdingi tiek tam tikroms popmeno rūšims, tiek kai kuriems art brut estetikos pavidalams. Toks popmeno, arba „žemojo meno“, ir art brut stilistikos kokteilis, atskiestas rimtosios grafikos doze, iš tiesų yra nekonvencionalus. Tačiau dėl menininkės įgimto kompozicijos, ritmo jutimo, skonio šis estetinis derinys niekada nevulgarizuojamas, tačiau ir negožiamas „rimtojo meno“ (po kuriuo dažnai slepiasi socioideologinė konjunktūra, klišės) pretenzijų.

 

Iš dalies dailininkės „hipiška“ stilistika tarsi artima ir XX a. 7–8 dešimtmečių lietuvių knygų grafikai (kad ir Birutės Žilytės, Algirdo Steponavičiaus stilistikoms), tačiau netampa sunkiasvoriu modernistiniu formalizmu (žinoma, toks jokiu būdu nėra ir Žilytės ar Steponavičiaus labai aukštos prabos menas, tačiau tam tikras svoris, gylis, fundamentalumas pozityviąja prasme jų kūrybai būdingas). Valadkevičiūtė kuria estetinį gylį, fabulą ir naratyvą, išvengdama perdėto rimtumo, „metafizikos“. Ji konceptualizuoja savo kūrybą, viena vertus, per popkultūros saikingus inkliuzus, kita vertus, per specifinį „interdiscipliniškumą“, t. y. gebėjimą į kūrinį, jo fabulą ir struktūrą pažvelgti iš kelių profesinių pozicijų ‒ ne tik dailininkės, bet ir animatorės, režisierės. Šiuo požiūriu Valadkevičiūtės XX a. 8–9 dešimtmečių grafiką galima vadinti ir postmodernistine.

 

Žinoma, ne visiems kūrėjams toks profesinis vaizdo, vaizdinio ir vaizdavimo eklektizavimas į naudą, tačiau Valadkevičiūtės atveju šis principas tikrai padeda, nes kūryboje išvengiama vieno profesinio cecho klišių, kartu ir joms būdingo paviršutiniškumo. Dailininkės grafikos ir / ar tapybos darbai atstovauja didmiesčio kultūrai, mentalitetui, nors, kas įdomu, po popkultūros sluoksniu galima įžvelgti ir tam tikrą tautinį pagrindą.

 

Pažymėtina ir tai, kad menininkė tą „tautiškumą“ originaliai išskaido. Sakykime, naudodama iš pažiūros lietuvišką archajiškumą (specifinę stilizaciją, lietuviškų pasakų motyvus ar pačią spaudimo techniką) grafiką dailininkė tarsi įvelka į kosmopolitiškesnę formą ir taip ji neišsitenka vien lietuviškos estetikos normatyvume.

Kita vertus, animacijos eksperimentus, netgi tam tikrą formalizmo dozę menininkė derina su lietuvių liaudies pasakų motyvais kad ir animaciniame filme Medis. Beje, muziką jam yra sukūręs vienas lietuvių muzikos novatorių Mindaugas Urbaitis. Animaciniame filme savitai jungiama lietuvių (iliustracijų) grafikos, netgi iš dalies XX a. 8o dešimtmečio lietuvių tapybos (stasiulevičiškos, tuleikiškos stilistikos) tradicijos, popmeno, eksperimentinio kino ir siurrealizmo elementai. Panašūs eksperimentai dominuoja ir kitame Valadkevičiūtės animaciniame filme Mįslė (1984). Šie filmai perkelia lietuviško „rimtojo meno“ tam tikrus elementus į animacijos, taigi iš dalies ir popkultūros erdvę, kurioje jie pradeda funkcionuoti kiek kitu prasminiu lygmeniu. Galima sakyti, kad menininkė atlieka tam tikrų estetinių klišių rekonceptualizavimo veiksmą, alternatyvioje medijoje išryškindama tuos lietuvių „rimtojo meno“ elementus ir bruožus, kurie nematomi ar neaktyvūs įprastoje tokio meno institucinėje sistemoje.

 

Galima vėl sutikti su dailėtyrininke Makseliene, kad netgi šiandien, kai kanonai ir tradicijos mūsų mene beveik nebegalioja, patiria krizę, eklektizuojasi, tam tikri reiškiniai vis tiek išlieka tarsi nuošalėje, yra marginalizuoti. Ko gero, panašioje nuošalėje yra ir Valadkevičiūtės kūryba, drįsčiau teigti, dėl savo originalumo ir nekonvencionalumo, kuris, nepaisant išorinio „popsinio“ apvalkalo, vis dėlto nėra paprastas, savitikslis ar paviršutiniškas.  

 

Kęstutis Šapoka