Autoriaus nuotrauka

Petras Repšys

Trumpa biografija

  • Grafikas, iliustratorius, skulptorius, medalų, exlibrių, tapybos darbų, freskų kūrėjas.
  • Gimė 1940 m. Šiauliuose.
  • 1960–1967 m. grafikos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1967 m. dalyvauja parodose. Gyvena Vilniuje.
  • 1997 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, LTSR valstybine premija (1985), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (2000).
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Gimė 1940 m. Šiauliuose. 1967 m. baigė Vilniaus dailės institutą, grafikos specialybę. Išskirtas virš 17 oficialių įvertinimų. Pradedant 1966-1967 m. gražiausių knygų konkurso diplomu už Sigito Gedos knygos „Strazdas“ iliustracijas, baigiant 1997 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija už ofortų ciklą „Vilnius“ ir medalių ciklus „Iš Lietuvos panteono“, „Lemtingi Lietuvos tūkstantmečio įvykiai“, „Nepriklausomybės šventės ir tragedijos“ bei 2000 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
 
Kūrinių yra įsigiję Maironio lietuvių literatūros muziejus (Kaunas), Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus (Kaunas), Šiaulių „Aušros“ muziejus, A. Mickevičiaus muziejus (Vilnius), Kazio Varnelio namai–muziejus (Vilnius), Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis muziejus (Vilnius), Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (Vilnius), Vilniaus dailės akademijos muziejus, Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas, Vilniaus universiteto Mokslinė biblioteka, Argentinos nacionalinis grafikos muziejus (Buenos Airės, Argentina), Britų muziejus (Londonas, Didžioji Britanija), Frederikshauno dailės muziejus (Danija), Herningo šiuolaikinės dailės muziejus (Danija), Solerod Museum pa Gammel (Holtegardas, Danija), Estijos dailės muziejus (Talinas, Estija), Latvijos dailės muziejus (Ryga, Latvija), Krokuvos dailės muziejus (Lenkija), Malborko muziejus (Lenkija), Bergeno muziejus (Norvegija), Cite International des Arts (Paryžius, Prancūzija), Jurgio Baltrušaičio namai (Maskva, Rusija), Karaliaučiaus jūrų muziejus (Rusija), Tretjakovo galerija (Maskva, Rusija), Oulu dailės muziejus (Suomija), Konsthall (Visbis, Švedija), Varoši muziejus (Nyiregyhaza, Vengrija), Shloss Burg muziejus (Magdeburgas, Vokietija), Tarptautinė medalių federacija (FIDEM), Ludwigo kolekcija (Vokietija, Vengrija) ir privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje.
 
Daug kas taip ir neperskaito dalies literatūros klasikos, nes per daug ji apkrauta sunkiasvoriais apibūdinimais, užklota įvertinimais. Dar baisiau, kai temos istorinės, nes čia tai jau gera proga apsikvailinti. O skaityti ją dažniausiai visai nėra sunku, atvirkščiai – mintys plaukte plaukia. Nes gerai parašyta. Tas pats ir su Petru Repšiu, kol išvardiji visus jo nuopelnus ir būtinus paminėti faktus, nebelieka paties Repšio. O jis yra suprantamas. Nors kai kur labai panašus į senąsias graviūras, kur žinai, jog turi išmanyti, o tam laiko nėra. Oforte žiū, jau gąsdina Albrechto Dürerio (Šiaurės renesanso) aštriabriaunės klostės. Tačiau, senoviniame miesto fone, pavaizduota ir labai žemiška ponia sverianti Sigitą Gedą. O tas atrodo taip, kaip bet kuris pažįstamas ir šalia nuspirti jo batai niekuo neypatingi („Poetas“, 1974 m.). Domisi Repšys ir istorija, ir literatūra. Vaizduoja širdį palietusius dalykus. Bet akys ir galva šiandienos – todėl su dailininku įmanoma ir susijuokti, ir susigraudinti.
 
„Repšys yra tapęs vienu stipresnių gravitacijos centrų ir nesunku būtų įrodyti jo įtaką kai kuriems grafikams“ – dar 1978 rašė Algimantas Patašius [Literatūra ir menas, spalio 25]. Nuo to laiko iki dabar dailininkas jau daug kartų pelnytai pripažintas įvairiomis premijomis ir prizais, o apie jo kūrybą prirašyta daugybė tekstų iškilių įvairių specialybių žmonių. Apie jį rašė poetai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, istorikas Alfredas Bumblauskas, muzikologas Donatas Katkus ir visas žiedas žymių menotyrininkų: Alfonsas Andriuškevičius, Raminta Jurėnaitė, Elona Lubytė, Laima Kanopkienė, Skaidra Trilupaitytė etc.
 
Tai nemažai pasako apie kūrybos svarbą ir asmenybės diapazoną. Repšys ir pats vis parašo į kultūrinę spaudą kokį tekstą. Moka taupiai, bet vaizdingai išsireikšti. Jo tonas neprimetantis pažiūrų, mandagus, toks, kaip kad jis apibūdino savo pirmojo dailės mokytojo iš Šiaulių Gerardo Bagdonavičiaus. Kitaip tariant, Repšys „draugauja“ su tekstais, labai daug iš jų ima kūrybai. Kaip diagnozavo Alfonsas Andriuškevičius, ir liaudies kūrybą semia daugiau iš teksto, nei iš formos. Repšys jam atitarė, kad šalia teksto: „Aš turiu ir visiškai savų dalykų.“
 
Dailininkas yra smalsus skaitytojas, jaunystę praleidęs sovietinio intelektualinio bado laikotarpiu privačiuose bendraminčių susibūrimuose (pas Vildžiūnus, Steponavičius, Kisarauskus, Aldoną Liobytę ir kt.), kur dalintasi naujovėmis ir draustais leidiniais. Bendravo dailininkas su išskirtiniais žmonėmis, kurių daugelis dabar, kaip ir pats Repšys, yra klasikai (R. Gibavičius, L. Gutauskas, R. Vaitiekūnas, A. Martinaitis ir kt.). „Metuose“ [1991 spalį] kalbėdamas su savo bičiuliu poetu Sigitu Geda, dailininkas sako: „Aš visą laiką skaitau poeziją, skaitau savo mėgstamus poetus vakare po darbo, man ji kaip koks maistas.“
 
Poetinio jausmo (nes tiesioginis kalbėjimas jam atrodo lėkštas) ir nesuklastotos mitologijos dailininkas reikalauja iš savo ir kitų kūrybos. Yra istorijos ir minties bei plastinės tradicijos interpretatorius. Todėl visai nekeista, kad kūryba pasuko ir į medalių kūrimo pusę. Repšį vadina kūrėju-universalu, nes kūrė ne tik įvairaus žanro grafiką (iliustracijos, ekslibrisai, monotipijos), bet ir freskas, skulptūras, teatro dekoracijas. Kiekvienos raiškos ėmėsi su atsidėjimu, genamas reikiamybės darbą atlikti preciziškai.
 
Labai norint, galima skirstyti Repšio kūrybą į viešą ir privačią. Tačiau to ėmusis, paaiškėja, kad nėra taip lengva šias sritis atskirti. Beveik viskas, apie ką kalbėta, dailininkui yra svarbu/įdomu asmeniškai. Net labiausiai bendros ir viešos temos (pvz. baltų papročiai) nagrinėtos su tikslu save geriau pažinti. Tuo Repšys ir unikalus: rodos, veliasi į spekuliatyvias temas (tautiškumas, tolimos praeities suvokimas, iškilūs žmonės), bet nepasimauna ant stereotipo. Pirma pasineria į tyrinėjimus, konsultuojasi su labiau įsigilinusiais, mąsto, išjaučia ir tik tuomet kuria. O juk istorinės temos dažniausiai dvelkia užsakymais, arba riebaus kąsnelio vaikymųsi.
 
Ne viename interviu dailininkas kalba, kad svarbus individualumas, ypač supratimo. Kaip ir rankos prisilietimo žymė. Istoriją suvokia kaip dabarties dalį ir atvirkščiai. Galbūt todėl gana dažnai įvairiomis aplinkybėmis pavaizduoja save (ir šeimos narius). Neretai save rodo kaip metraštininką arba veikėją – visumos dalį. Jau pirmame pagarsėjusiame lino raižinių cikle „Eglė žalčių karalienė“ (diplominis darbas, 1967 m.) Repšio autoportretas įpintas į pasakojimą.
 
Ko gero svarbiausiu, didžiausiu ir ilgiausiai trukusiu gyvenimo kūriniu reikėtų laikyti jo freską „Metų laikai“ Vilniaus universiteto Lituanistikos fakultete (1976-1984 m.). Ten ištisa ženklų sistema pasakojanti apie archajiškus papročius. Gyvybės medžiu (kolona) paremta visata užbaigiama memorialiniu reljefu „Žuvusioms baltų gentims“ (1994 m.). Dailininkas sakosi, nieko kas pavaizduota pats neišgalvojęs. Tačiau puikiai suprantąs, kad žiūrovą jis veikiąs ir plastine kalba. Sienos, lubos, arkų apvadai krutėte kruta nuo figūrų. Taip nejučia tampi virsmo dalimi.
 
Nemažiau svarbi Repšio grafika. Čia jis moka būti suklusęs ir intymus („Dienoraščiai“ ir iš jų išsivystę „Suomiški užrašai“ 1991 m.). Iš dabarties pozicijų žvelgiant, Repšio grafikoje daug konceptualių veiksmų. Pavyzdžiui, prirašyto teksto vingiai veikia kaip pavidalą kurianti linija: „Rūkorius“ (1992 m.) yra visas iš žodžių, o „Vilniaus“ cikle (1989 m.) plauko prirašymų debesys. Arba jam svarbus ir ploto, kur nieko nenupaišyta siluetas, o personažų visi veidai kaip vienas – Apolono – to, kur nuo studijų pradžios įgriso („Žiemos žaidimai“, 1972 m.). Kartais Repšys tyčia palieka daug baltos tuštumos vardan baimės. Kartais sustingdo laiką ir „Lenktynės maišuose“ (1971 m.) atrodo labiau mirusios nei fotografijos. Tiesiog užšaldytos drauge su kiekvieno augalėlio kuokeliu ir paukščio plunksnele. Ateities antropologai ir archeologai dėkos Repšiui. Truputis siurrealizmo elementų jiems neturėtų pamaišyti.
 
Monika Krikštopaitytė
 
Taip pat skaitykite apie menininką Kultūros istorijos skiltyje.
 
*Išsamiausiai dailininko kūryba pristatyta „Kultūros barų“ leidinyje „Petras Repšys“ [2006, Vilnius].
Skaityti daugiau

Video

„Buvau baisus tinginys, blogai labai mokiausi, o paišyt buvo smagiausias daiktas...“, – žymus grafikas pasakoja apie jaunystę, kūrybą, pristato svarbiausius savo darbų ciklus. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 07 10.
Skaityti daugiau

Video

Autoriaus kūriniai

Visi Grafika Piešiniai Skulptūra
Petras Repšys Be pavadinimo 1966
Petras Repšys Be pavadinimo 1966
Petras Repšys Iš serijos „Vielinimas“ 1977
Petras Repšys Žaidimai 1982
Petras Repšys Ignas 1982
Petras Repšys Be pavadinimo 1982
Petras Repšys Mama 1982
Petras Repšys Be pavadinimo 1982
Petras Repšys Moterys 1982
Petras Repšys Katės 1982
Petras Repšys Viktorija 1982
Petras Repšys Mažoji Lietuva 1982
Petras Repšys Kompozicija 1982
Petras Repšys Be pavadinimo 1983
Petras Repšys Be pavadinimo 1983
Petras Repšys Barysas 1983
Petras Repšys Abėcėlė 1983
Petras Repšys Bernardinų gatvė 1985
Petras Repšys Kiemas Didžiojoje gatvėje 1985
Petras Repšys Šerys 1987
Petras Repšys Pjovėjas 1987
Petras Repšys Lagamine 1987
Petras Repšys Bernardinų kapinės 1987
Petras Repšys Vilniaus kiemas 1987
Petras Repšys Valerijonas 1987
Petras Repšys Šilagaliai 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Dienoraštis 1987
Petras Repšys Kompozicija 1987
Petras Repšys Peizažas su Algirdu 1988
Petras Repšys Rička 1988
Petras Repšys Alfonsas Andriuškevičius 1988
Petras Repšys Šv. Jurgis Rotušės aikštėje 1989
Petras Repšys Šv. Kazimiero gatvė 1989
Petras Repšys Kompozicija 1989
Petras Repšys Potvynis 1991
Petras Repšys Trys figūros 1991
Petras Repšys Tupintis 1992
Petras Repšys Šv. Mykolo šventorius 1992
Petras Repšys Suomiški užrašai 1992
Petras Repšys Suomiški užrašai 1992
Petras Repšys Užupis. Paupio gatvė 1993
Petras Repšys Dienoraštis 1994
Petras Repšys Užgavėnių figūra 1996
Petras Repšys Dienoraštis 1997
Petras Repšys Padėkos diena Kalifornijoje 2009
Visi kūriniai