Autoriaus nuotrauka

Aistė Ramūnaitė

Trumpa biografija

  • Grafikė.
  • Gimė 1957 m. Kaune.
  • 1983 m. baigė grafikos studijas LTSR valstybiniame dailės institute., 1985 m. baigė Litografijos ir Oforto magistro studijas Maskvoje.
  • Nuo 1983 m. dalyvauja parodose.
  • 1993 m. apdovanota pirmo laipsnio diplomu už geriausius metų grafikos kūrinius „Biennale Baltisk Graphic”, Švedija.
  • 1999 m. laimėjo stipendiją „Lippe”, Vokietija.
  • 1994/1998 m. apdovanota Lietuvos Valstybės Aukščiausiojo laipsnio diplomu.
  • 2001-2013 m. gyveno Londone, Didžiojoje Britanijoje. Dirbo ir tobulino savo įgūdžius East London Printmakers - Rytų Londono grafikos dirbtuvėse.
  • Šiuo metu gyvena ir dirba Kaune.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
 
Skaityti daugiau

Apie kūrybą


Aistė Ramūnaitė – viena ryškiausių vidurinės kartos lietuvių grafikos kūrėjų. Ryškūs ir įsimintini tiek jos darbai, tiek kūrybinė biografija. 1983 m. baigusi grafikos studijas Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, ji dar porą metų studijavo Maskvoje, kur įgijo litografijos ir oforto magistro laipsnį. Tačiau pati save vadina ekstremalia linoraižinio fanatike, ir tai absoliuti tiesa. Linoraižinys yra jos mėgstamiausia technika, kurią ji sėkmingai derina su autorinėmis technikomis: užtapymai, įvairių tekstūrų kūrimas, spalvų susiliejimas – visa tai kartais padaro jos grafikos darbus artimesnius tapybai.

Menininkė nuo pat kūrybinio kelio pradžios siekė, viena vertus, savitai suvokiamos harmonijos, kita vertus – vizualinio (ir ne tik) efektingumo. Spalvomis, formomis ir garsu. Jos paroda „Kosmoso dulkių misterija“ 1998 m. tapo išskirtinė dėl autorės siekimo vaizdą papildyti garsu ir tekstu, o tai XX a. paskutiniame dešimtmetyje nebuvo dažnas reiškinys. Parodose pradėjusi dalyvauti iškart po studijų, ji yra surengusi daugiau nei dvidešimt personalinių ekspozicijų, dalyvavusi daugybėje grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje. Su šia šalimi autorę sieja ir joje praleisti dvylika metų; 2001–2013 m. ji gyveno Londone, kur aktyviai įsitraukė į tenykštį meno gyvenimą. Tik nuvykusi, ji greitai tapo „East London Printmakers“ – Rytų Londono grafikos dirbtuvių – nare, šiose dirbtuvėse kūrė grafiką, eksponavo ir pardavinėjo savo kūrinius Londono galerijose. Jos personalinės parodos Londone vyko „Bankside“ galerijoje, V&A Childhood Museum, Hackney Museum.
 
Tačiau, sulaukusi pripažinimo, sugebėjusi išgyventi iš kūrybos ir integruotis į Didžiosios Britanijos meno gyvenimą, Ramūnaitė dėl staiga netikėtai pasikeitusių asmeninių aplinkybių grįžo į Lietuvą, į Kauną, o dar tiksliau – į Žaliakalnį, ten dabar dirba ir gyvena. Žaliakalnis tapo nauju menininkės įkvėpimo šaltiniu. Nors Ramūnaitė deklaruoja kosmopolitinę savo, kaip autorės, poziciją, šiuo atveju, ko gero, ji reiškia tik tai, kad menininkė sugeba prisitaikyti prie vietos, kur šiuo metu yra, rasti jos išskirtinumą, unikalumą ir sugebėti savo namais pavadinti vidinius dvasios namus. Išorinės aplinkybės nėra tokios svarbios. Svarbi yra turinio ir formos vienovė. Ramūnaitės grafikos lakštus užpildo žmonių figūros, abstrakcijos ir gamtos motyvai, naujausiuose darbuose karaliauja dukros portretai ir kvadratai, kuriems autorė yra sukūrusi specialią teoriją.
 
Kartais jos kūriniai dekoratyvumu, geometrinėmis formomis ir spalvingumu primena skiautinius – linoraižinys tam tikra prasme šiek tiek artimas liaudies menui, tačiau šis panašumas tuo ir pasibaigia. Menininkės personažai groteskiški, antropomorfiniai, didelėmis galvomis, keliantys susidomėjimą, nuostabą, žadinantys emocijas. Darbai kelia spontaniškumo pojūtį; nors linoraižinys – gana daug griežtumo ir disciplinos reikalaujanti technika, Ramūnaitės linoraižiniai virsta minkštais, tapybiškais, primena vienas sluoksnis ant kito liejamą akvarelę. Ne veltui pati autorė savo darbams apibūdinti vartoja žodį flux – „srovė“, „tėkmė“. Menininkei svarbus spontaniškumas, leidžiantis raižyti lanksčias linijas, nesiekti griežto formų tobulumo ar realistinio tikrovės atkartojimo; paslaptingi geometriniai ženklai ar formos, kartais užpildančios raižinius, susilieja į vieną dekoratyvią, tačiau kupiną slaptos reikšmės visumą.
 
Kartais geometrizacija ar stilizacija užleidžia vietą Art Nouveau stilistikai, kurios apraiškų taip pat galima įžvelgti linoraižiniuose. Vaikiškumas, kuris taip pat siejasi su spontaniškumu, išryškėja tiek didžiagalvių, naivių personažų pavidaluose, tiek kartais tarsi sąmoningai negrabiai brėžiamose linijose. „Gaivusis ezoterinis realizmas“ – taip savo kūrybos kryptį šmaikščiai nusako pati autorė. Išties kartais Ramūnaitės darbų prasmės lieka paslėptos – gėlės, žmonės, trikampiai ir kvadratai, užslenkantys vienas ant kito, sukuriantys vientisą spalvų, tekstūrų ir linijų gausią raižinio plokštumą, visų pirma traukia žvilgsnį formomis. Tačiau autorė, regisi, mėgaudamasi žaidžia su žiūrovu, viliodama jį atspėti ir tai, kas slypi už apskritimų ir kitų figūrų, linijų, susivejančių į augalus ir žmones, spalvų, kurios apsimeta tapyba, o iš tiesų yra grafika. Dažnai tai, kas paslėpta, yra nujaučiama, bet žodžiais neįvardijama; dažnai tai, ko gero, yra artimiausia miesto poezijai ar dada, reiškiniams, kur žaidžiama su viskuo, kas yra aplinkui, ir, be abejo, su publika.

Jurgita Ludavičienė
 
Skaityti daugiau

Autorė apie save

Apie savo parodą Vėjų magistro užrašai (2016 m. „Arkos“ galerijoje, Vilniuje):
Esu ekstremali lino raižinio fanatikė. Grafikos lakšto klišę  galima atspausdinti šimtais skirtingų variantų: realybėje viskas keičiasi besikartojančiomis formomis. „Everything is changing by repeating itself“, - sakė Andy Warhol‘as.

Ši - mano dvidešimt pirmoji personalinė paroda - aprėpia mano paskutinius praleistus mėnesius Londone, skubų išvykimą, išmėtytus nebaigtus ir paliktus darbus bei klišes ir pirmuosius metus, bandant greičiau pritapti Lietuvoje, savo gimtajame Žaliakalnyje, kur Ąžuolyno giraitė liečiasi su Žemuogių, Tulpių, Aguonų, Radastų, Lelijų gatvelėmis ir Kauko alėja, vedančia žemyn Kauko laiptų kaskadomis. Mano adresas: Žemuogių 2, Kauko alėja, gyvenu mediniame senoviniame name, kuriame rytais vaidenasi kaukai. Grįžusi po trylikos metų, praleistų Londone, kur rankų darbo originalūs šiuolaikiniai spaudiniai yra klestėjimo ir populiarumo epogėjuje. Man teko laimė mokytis ir kurti bei džiaugtis tuo, ką davė slaptasis Londonas. Kartu dirbome vienoje grafikos dirbtuvėje su tokiais iškiliais anglų grafikais kaip Dolores De Sade, Chris Pig, Wuon- Gean-Ho, Petter Rapp, Nick Morley aka linocut boy ir daugeliu kitų, su kuriais teko dalyvauti niekad nenutrūkstančiame parodų sraute.

Aš vėl atsidūriau savo fantastiškame Žaliakalnyje. Tik mano požiūris pasikeitė.  Ir šią savo dvidešimt pirmąja personaline paroda noriu akcentuoti tam tikrą Žaliakalnio kultūros fenomenalų paveldą. Mažuosius originaliuosius darželius, supančius privačius medinukus. Žaliakalnio gėlių kultas - tremtinių dangus. Kruopščiai puoselėjamos tradicijos. Gėlių šaknų aranžuotės, menančios Smetonos laikus ar dar ankstesnius, kai Žaliakalnis  buvo tik balto smėlio kalnas. Tai meilė savo žemei ir savo šaknims. Kažkuo primena Londono „Flower Show“. Lyg kiekvienas čia būtų nugalėtojas. Nejau tai pasmerkta išnykimui? Ar mus sups betoninių plytelių kompozicijos? Ši Žaliakalnio dalis prie Ąžuolyno Smetonos laikais buvo vadinama Bukietu. Kaip panašu į Anglijos karalienių tradicijas, kurios kiekviena turėjo savo sukurtų kvepalų „Signature“ versiją iš lauko ir darželio gėlių, nepakartojamą kaip ir Žaliakalnio gėlių raštų kompozicijos.

Vienas svarbiausių ingredientų – „Lily of the valley“ arba konvalijos. Pavasariais jos primena partizanų šovinių gilzes, pasirengusias šauti, užimančias pusę gatvės ploto ir vėliau pražystančias baltais varpais.

Alyvos. Jos man primena violetinių pustonių debesis, matuojančius dangų, lyg patalus, kuriuose kažkas vartytųsi dieną ir naktį.

Pienės - pasiutusios blondinės, narkomanės, įsimylinčios lakūnus, kurie skraido mėnulio šviesoje.

Tulpės - vyno taurės, traškios, kai iš jų geri pavasarį.

Bijūnai. Siurrealistiškai tursena savo plunksnas tarsi begalviai balandžiai.

Rožės. Mėlynojo kraujo nuotakos, tinkamos balzamavimui.

Lelijos - dar mano močiutės sodintos, saugančios snaudžiančių katinų ramybę.

Astros, nešiočiau jas kaip žiedus ant pirštų, neliesdama kojomis žemės.

Saulėgrąža. Saulės grąža. Atsimink.

Visą šią vasarą raižiau tiesiai į lino klišę gėles, kai jos vyto ant mano stalo, kaip gėlių detektyvė.

Štai kokie padriki ir sumišę mano pirmieji metai, kai  stovi kaukas už nugaros ir kažką man sufleruoja: kaip gyventi, kad vėl prigyčiau - vėl jaučiu savo šaknis, visi žmonės jas turi.

P.S. Apie šios parodos stilistiką. Tai vyraujantis gaivusis ezoterinis realizmas, kai vaizduojamasis daiktas turi paslėptą reikšmę. Yra ir Art Nouveau realizmo, dada ir „Poetic recycling of urban“.
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Grafika
Aistė Ramūnaitė Violetinis ornamentas
Aistė Ramūnaitė Mieganti mergaitė 1995
Aistė Ramūnaitė Gamtos formos III 1996
Aistė Ramūnaitė Portretas 1996
Aistė Ramūnaitė Kompozicija XII 1996
Aistė Ramūnaitė Meilė sau 1997
Aistė Ramūnaitė XXXX 1997
Aistė Ramūnaitė Kosmoso dulkės 1998
Aistė Ramūnaitė Banga 1999
Aistė Ramūnaitė Be pavadinimo 1999
Visi kūriniai