Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė

Grafikės Irenos Teresės Daukšaitės-Guobienės nuomone, mene yra daug kelių, ir antiestetika – vienas iš jų, bet jai daug artimesnis teigiantis darną su aplinkiniu pasauliu. Žavi užkrečiamai giedras, skaidrus menininkės pasaulio matymas. Jame ypač svarbi estetika, kuri reiškiasi ne tik meniniuose sumanymuose, bet ir nepriekaištingoje atspaudo kokybėje. Precizika glūdi ir komponavime, ir tame, kaip susieti kūrinio elementai: galima žavėtis visuma ar studijuoti nedidelių fragmentų grožį.

 

Eksperimento trauka skatino dailininkę nenurimti nuo pat studijų pradžios. Net aukštesnių kursų kolegos studentiškose peržiūrose skubėdavo pamatyti Irenos darbus. Jie – originalūs, novatoriški, pilni kūrybinės išmonės – ryškiai skyrėsi iš kitų. Tai tęsėsi ir po profesionalaus kūrėjos debiuto 1966 m., tebėra tokie iki šiol.

 

XX a. aštuntojo dešimtmečio lietuvių grafikos panoramoje Daukšaitės kūriniai atkreipė į save dėmesį formos ir plastinės raiškos naujumu. Asociatyvūs daugiaprasmiai vaizdiniai rėmėsi subjektyviu išgyvenimu, o jų lyrinę emociją stiprino gamtos sudvasinimas. Anksti susiformavo atpažįstamas kūrėjos braižas: abstrakčios spalvinės dėmės derinamos su realistiniu piešiniu, metaforiškai įprasminančiu žmogaus ir gamtos ryšį, o dekoratyvūs niuansuoti spalvos intarpai atskiria realiąją ir iracionaliąją būtį.

 

Po 1990-ųjų dailininkės kūriniuose atsirado daugiau laisvės, improvizacijos. Nuo realistinių formų ji pereina prie kraštutinai ekspresyvios abstrakcijos, ypač aktyvių spalvų derinių. Spalvos impulsai į Daukšaitės kūrybą atėjo iš senosios lietuvių tekstilės. Be to, nuo pirmųjų savarankiškos kūrybos metų menininkė iliustruoja knygas, ypač dažnai – vaikų literatūrą, o iš iliustracijų spalva pamažu persikėlė ir į estampus. Šio laikotarpio Daukšaitės estampuose vis labiau nyksta ribos tarp grafinės ir tapybinės raiškos. Dailininkė dažnai piešia ant atspaudo, jai patinka dažo nutekėjimas, smulkus taškavimas, linijos virpėjimas – estampuose atsiskleidžia atsitiktinumo žavesys.

 

Pastarųjų dešimtmečių Daukšaitės kūriniuose nerasime konkrečių siužetų. Pirmenybė teikiama abstrahuotai formai, užkoduotai simbolių ir emocijų raiškai. Daukšaitė drąsiai plečia grafikos ribas, derina neįprastas medžiagas, išmėgina naujas technikas, ypač mėgsta koliažą: daugiasluoksnį popieriaus klijavimą, autorinio popieriaus intarpus, siūlų dygsnius ir pan. Dailininkę traukia skirtingų faktūrų dermės, plokštumos ir reljefinio įspaudo jungtis – visa, kas „sujudina“ lakšto paviršių. Kartais ant atspaudo ji deda peršviečiamą popierių – taip išgaunama dar papildomų tonų ir pustonių. Veikia lakštų spalvinė ekspresija: ryški atvira spalva derinama su tirpstančių, viena į kitą besiliejančių spalvų sąskambiais. Kitur kūrinio paviršiaus virpėjimas, pulsavimas kyla iš faktūrų – organiškai įtraukiamas dygsniavimas, siuvimas įvairaus storio ir spalvos siūlais.

 

Pajutusi, jog norisi daugiau kūrybinės laisvės ir greito rezultato, dailininkė imasi piešinio. Tuomet piešiniuose dera nežabotas improvizacijos šėlsmas ir atsitiktinumo estetika. Panaši improvizacijos laisvė bei išmonė būdinga ir menininkės sukurtoms vaikų knygų iliustracijoms – už jas pelnyta daugybė apdovanojimų Lietuvoje bei tarptautinėse parodose.

 

Irenos Teresės Daukšaitės-Guobienės kūriniai praturtina šiuolaikinę lietuvių grafiką, orientuotą į dekoratyvią abstrakciją. Minimalistinė daugelio jos estampų forma, linijos grožis ir elegancija artimi japonų dailės tradicijai. Tai įvairiapusiška menininkė, grafikė koloristė, jos kūryboje gražiai dera emocionalumas ir estetinis skonis. Ties Irenos lakštais žiūrovas gali medituoti, grožėtis, rinktis, ir kaskart jam atsiveria naujos erdvės – gyvos, slėpiningos, įtraukiančios.

                                                                                                                                                                                                  

Regina Urbonienė