Autoriaus nuotrauka

Eugenijus Varkulevičius-Varkalis

Trumpa biografija

  • Tapytojas.
  • Gimė 1956 m. Kaune.
  • 1975–1981 m. tapybos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1983 m. dalyvauja parodose.
  • 1983–1990 m. gyveno Žemaitijoje - Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje, studijavo senąją dailę ir liaudies meną..
  • 1990–1994 m. gyveno ir dirbo Berlyne,
  • 1994–2005 m. gyveno Niujorke, dirbo Jono Meko rezidencijoje (Anthology Film Archives).
  • Nuo 2005 m. gyvena ir kuria Kaune.
  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Skaityti daugiau

Apie kūrybą

Eugenijus Varkulevičius-Varkalis kartu su bendraamžiais draugais tapytojais Algimante Stankute ir Arūnu Vaitkūnu sugrįžęs po studijų Vilniuje į Kauną iš karto neįsitraukė į oficialų meninį gyvenimą – pasitraukė į savotišką vidinę emigraciją. Visi trys trejus metus tapė atokiai nuo miesto buvusioje Vlado Didžioko sodyboje Dovainonyse ir dažnai keliavo į Žemaitiją. Šią jie atrado per Justiną Mikutį – buvusį tremtinį, klajojantį filosofą ir poetą. Su juo ir vieni jie trejus metus lankosi Beržore ir Šarnelėje kaip arsininkai tarpukariu ieškodami įkvėpimo vietos peizaže ir primityvistiniame sakraliniame mene.
 
Varkulevičius čia sukuria savo svarbiausius ankstyvojo periodo darbus-improvizacijas Beržoro bažnyčios Kristaus kančios kelio paveikslų tema. Jį šie kūriniai traukė tiek plastine ekspresija, tiek amžinu kančios mitu. Jis perima ne tik ikonografiją, bet ir pagrindinius kompozicinės struktūros elementus, tapymo manierą ir spalvinius santykius kartu improvizuodamas ir varijuodamas. Jaunąjį tapytoją pirmiausia traukė amžinojo mito apie kančią ir pasiaukojančio atpirkimo auką jėga kaip didelių būties klausimų, stiprių jausmų išraiška. Bet jam svetimas patosas ar riksmo intonacijos.
 
Nedidelių drobių sudėtingų daugiafigūrių ir pavienių figūrų kompozicijų centre – žmonės ir žmogus, o peizažas ir architektūra tėra tik jų išgyvenimų nebylus stebėtojas ar atspindys. Varkulevičiui pavyksta perteikti žemaitiškos primityvistinės sakralinės tapybos savitumą ir jos ekspresiją dar labiau sustiprinti. Jis archaizuoja, apibendrina formą, bet nedeformuoja jos. Figūros, pastatai, negausūs peizažo elementai ir krikščioniškosios ikonografijos atributika vaizduojama siluetiška, trimatė. Tapoma plačiu atviru eskizišku potėpiu.
 
Toks sąmoningas neištobulinimas, šalutinių detalių atsisakymas išryškina vaizduojamų siužetų ritualinį simbolinį charakterį. Tam pačiam tikslui tarnauja tiek archajiška figūrų apranga ar jų supimas į draperijas, tiek sąlygiškas peizažo ir architektūros vaizdavimas. Masės ir spalvos santykis išbalansuojamas. Todėl netikėtas spalvinis akordas, tuščia erdvė dar labiau prikausto dėmesį. Tačiau, kad ir kaip meistriškai autorius kalbėtų ritmais, uždarais apibendrintais figūrų grupių ir pavienių figūrų siluetais, svarbiausia jo raiškos priemone, nuotaikos, jausmo nešėja tampa raudona spalva. Daugelyje kompozicijų raudona pergalingai liepsnoja arba neramiai blykčioja, kai gęsta užtepta dusliais rudais tonais. Kai kuriuose paveiksluose purpuras dramatiškai konfrontuoja su sodria mėlyna ar žaliu smaragdu. Įgaudami ne mažesnę simbolinę prasmę nei patys motyvai spalvų deriniai sukuria lemties, pavojaus nuojautas ir skausmo, liūdesio pojūtį.
 
Su Kristaus kančių kelio ciklu siejasi ir Varkulevičiaus natiurmortai, įgaunantys krikščioniškųjų simbolių ir relikvijų prasmę. Dramatizmą šiuose paveiksluose pakeičia lyriškesnės ir kontempliatyvesnės nuotaikos. Tapytojas atsisako spalvų ir potėpio ekspresijos subtiliais tonais ir švelniais potėpiais siekdamas perteikti pamaldaus susikaupimo tyloje būseną. Achromatinėmis spalvomis nutapytose drobėse atspalviai subtiliai kinta arba harmoningai derinasi prigesinti alyviniai, raudoni tonai su žaliais ir baltais potėpiais.
 
Sovietmečio „perestroikos“ metais Varkulevičius emigravo į Vakarus ir ten, Berlyne, o vėliau Niujorke jo kūryba, veikiama šių kosmopolitinių meno centrų radikaliai pasikeičia. Šiandien sugrįžęs į Lietuvą jis eksponuoja paveikslus paveiktus naujosios organinės skriejančių formų abstrakcijos. Ekspresyvią pastozinę ryškiaspalvę tapybą pakeičia grafiški rašmenų elementai ir transparentiškos akvareliškos spalvų dėmės, ant drobės dedamos akrilu, tušu, vynu ir arbata.
 
Raminta Jurėnaitė
Skaityti daugiau

Autoriaus kūriniai

Visi Tapyba
Eugenijus Varkulevičius-Varkalis Šv. Trejybė 1983
Eugenijus Varkulevičius-Varkalis Figūrinė kompozicija 1986
Eugenijus Varkulevičius-Varkalis Trys karaliai 1986
Eugenijus Varkulevičius-Varkalis Gintariškės kryžius 1987
Eugenijus Varkulevičius-Varkalis Natiurmortas 1996