Pilnos pamiškės, grioviai ir aikštės. Iš ciklo „Jurgeliškės"

Dvidešimties lino raižinių ciklą „Jurgeliškės“ apie jau išnykusį kaimą Kęstutis Grigaliūnas sukūrė 1988 metais, prieš Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe.
Iš tolo gali pasirodyti, kad tai labai smagūs kūrinėliai, galbūt apie saulėtą vaikystę. Nes darbai labai ryškūs, spalvos nuotaikingos – tarsi iš flomasterių rinkinio vaikams.
Tačiau, pažiūrėjus akyliau, viename iš jų matyti nešamas didžiulis karstas. Kitame – palinkusios nuo nešulių, lazda besiramstančios žmogystėlės, tankas... Linksmumas nejučia sklaidosi, ar ne?
Apgaulingai smagi stilistika pridengia labai žiaurias temas: tai antroji sovietinė Lietuvos okupacija, trėmimai, partizanų gaudymas ir jų maitojimas, niūri paprasto kaimo žmogaus padėtis, kai dieną į namus veržiasi vieni, o naktį – kiti.

Dvidešimties lino raižinių ciklą „Jurgeliškės“ apie jau išnykusį kaimą Kęstutis Grigaliūnas sukūrė 1988 metais, prieš Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe.
Iš tolo gali pasirodyti, kad tai labai smagūs kūrinėliai, galbūt apie saulėtą vaikystę. Nes darbai labai ryškūs, spalvos nuotaikingos – tarsi iš flomasterių rinkinio vaikams.
Tačiau, pažiūrėjus akyliau, viename iš jų matyti nešamas didžiulis karstas. Kitame – palinkusios nuo nešulių, lazda besiramstančios žmogystėlės, tankas... Linksmumas nejučia sklaidosi, ar ne?
Apgaulingai smagi stilistika pridengia labai žiaurias temas: tai antroji sovietinė Lietuvos okupacija, trėmimai, partizanų gaudymas ir jų maitojimas, niūri paprasto kaimo žmogaus padėtis, kai dieną į namus veržiasi vieni, o naktį – kiti.
Visa tai patyrė Grigaliūno tėvai ir seneliai. Nors visiems tarsi aišku, apie kokias istorines skriaudas menininkas kalba, faktai pavaizduoti gana abstrakčiai, naudojant „Ezopo kalbą“. Įsivaizduokite save sovietinio cenzoriaus vietoje – jei norėtumėte prikibti, reikėtų pasistengti...
Iš gražios išorės ir baisaus turinio kontrastų atsiranda ironija. Ši užnuodyta ir tuo pačiu gydanti humoro forma gniuždančiomis karo ir okupacijos sąlygomis ne vienam padėjo neišprotėti. Lietuvoje geriausiai žinomas pavyzdys iš literatūros – Balio Sruogos romanas Dievų miškas, kuriame rašytojas aprašė lageryje patirtus išgyvenimus tarsi iš jų pasityčiodamas.
Grigaliūno kūryboje labai svarbus kūrinio dėmuo yra ritmas, seka, kodai. Pavyzdžiui, „Bemiegėje naktyje“ dekoratyvūs krašteliai yra ne tik dėl grožio. Jie prisideda prie ritmo kūrimo, tačiau tai ir šifruotos piktogramos – lyg archajiškame mene.
Raudonos žvaigždutės reiškia ne tik tamsų paros metą. Kadangi raudona žvaigždė – sovietų armijos simbolis, kūrinyje jos gali reikšti schemiškai pavaizduotus namą apsupusius sovietų kareivius.
Kęstutis Grigaliūnas 1982 metais baigė grafikos studijas, tačiau jo kūryba anaiptol neišsitenka klasikinės grafikos srityje. Jaunystėje jis domėjosi popmenu, ypač Endžio Varholo (Andy Warhol) kūryba ir fluxus meno praktikomis. Ankstyvoji kūryba labai išsiskyrė dėl ryškių spalvų ir paradokso naudojimo, vėlyvesnė – dėl drąsos tyrinėti itin tamsias ir rimtas temas.
Menininkui būdinga jungti skirtingas meno šakas: grafiką su tapyba ar skulptūra, tapybą ar grafiką su instaliacija. Jo praktikuojamas pašto menas, instaliacijos ir kiti mišrios technikos kūriniai nuolat įgauna performanso bruožų. 2012 metais menininkui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija „Už istorinio laiko antspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžiausios atminties įvaizdinimą“.