Vilniaus katedros bestija

Kęstutis Grigaliūnas priklauso tai kūrėjų kartai, kuri studijas baigė Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo priešaušriu, po geležinės uždangos griuvimo plūstant informacijai apie Vakarų meną, ir pradėjo ieškoti įvairių kūrybos formų bei temų, jungti skirtingas sritis: grafiką su tapyba ar skulptūra, tapybą ar grafiką su instaliacija.
Kažin ar tapytojai noriai sutiktų Kęstučio Grigaliūno tapybą vadinti tapyba. Iš tiesų, nors darbai atlikti teptuku tepant akrilinius dažus, menininkas mąsto kaip grafikas. Spalvinės plokštumos, linijos formuoja jo darbų struktūrą. Galutinis rezultatas atrodo taip, lyg būtų naudota šilkografijos technika. Bet šioje apgaulėje ir slypi meninė strategija.

Kęstutis Grigaliūnas priklauso tai kūrėjų kartai, kuri studijas baigė Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo priešaušriu, po geležinės uždangos griuvimo plūstant informacijai apie Vakarų meną, ir pradėjo ieškoti įvairių kūrybos formų bei temų, jungti skirtingas sritis: grafiką su tapyba ar skulptūra, tapybą ar grafiką su instaliacija.
Kažin ar tapytojai noriai sutiktų Kęstučio Grigaliūno tapybą vadinti tapyba. Iš tiesų, nors darbai atlikti teptuku tepant akrilinius dažus, menininkas mąsto kaip grafikas. Spalvinės plokštumos, linijos formuoja jo darbų struktūrą. Galutinis rezultatas atrodo taip, lyg būtų naudota šilkografijos technika. Bet šioje apgaulėje ir slypi meninė strategija.
Šilkografija – grafikos technika, kuri vaizdą sudalina į rastro dėmeles. Ją pasitelkus lengva ranka galima atkartoti neribotą kiekį plakatų ar reklamos stendų. Tai šilkografiją naudodamas Varholas (Warhol) daugino savo pupų sriubos skardines, Merlin Monro (Marilyn Monroe) ir kitką, kieno atvaizdą norėjo padaryti begaliniu. Taip buvo nuvainikuota originalo prasmė.
Grigaliūnas elgiasi atvirkščiai – kuria originalą, kuris nebijo būti panašus į kopiją. Jis imituoja rastro taškelius, iš tiesų kiekviena dalelė nutapyta ranka. Kantriai, ilgai, kaip kokio vienuolio raštų margintojo. Sakysite, beprasmiška? O gal tas originalo svarbos gaivinimas ir yra visas grožis?
Kaip ir kitoje jo kūryboje, čia panašios temos: gyvenimo paradoksai, vertybių susidūrimas, sakralaus, pakylėto ir banalaus konfliktas. Pažvelkime į 2007 metų kūrinį „Vilniaus katedros bestija“. Arkikatedra, Šventaragio slėnis – švenčiausia ir krikščionių, ir anksčiau pagonių vieta mieste. Čia demonstratyviai vaikštinėja pavojingas gyvūnas, kokio Lietuvos miškuose tikrai nesutiktume.
2006 metų kūrinio „O lia lia“ veiksmo vieta irgi Vilnius. Jame susipina praeitis ir dabartis. Turistai, japonai, kunigaikštis Gediminas, vizija, banalu, kilnu – asociacijų grandinė, įvardinus raktažodžius, pati išsivynioja į pasakojimą.
9 dešimtmečio pabaigoje – 10-o pradžioje jau aktyviai dalyvavęs Lietuvos dailės gyvenime Grigaliūnas savo tapybos darbuose vaizdus dėlioja pagal koliažo principą. Skirtingos kilmės objektai susitinka netikėtose vietose. Anot menininko:
„Iš rastų pabirų vaizdų, „citatų“ mėginu sudaryti naujus prasminius ryšius ir kontekstus, kurti naujas istorijas. Taškų ir vaizdų sluoksniai reiškia, kad praeities neįmanoma atkurti kaip vientisos, nebegalima jos tiesiogiai patirti.“