Evaldas Jansas

Kęstučiui Grigaliūnui būdinga kurti ciklais. Daugiau nei šimtą kūrinių jungianti serija „Portretai“ aktyviausiai buvo kuriama 1997–1999 metais, papildyta 2002-aisiais ir 2005-aisiais.
Menininko kūryboje svarbi vieta tenka skaičiams. Dažnai jie tampa parodų ar projektų pavadinimų dalimi. Grigaliūnui rūpi ne konkretūs skaičiai, o kartojimo veiksmas, dėsniai, seka, visuma.

Kęstučiui Grigaliūnui būdinga kurti ciklais. Daugiau nei šimtą kūrinių jungianti serija „Portretai“ aktyviausiai buvo kuriama 1997–1999 metais, papildyta 2002-aisiais ir 2005-aisiais.
Menininko kūryboje svarbi vieta tenka skaičiams. Dažnai jie tampa parodų ar projektų pavadinimų dalimi. Grigaliūnui rūpi ne konkretūs skaičiai, o kartojimo veiksmas, dėsniai, seka, visuma.
Visoje serijoje į žiūrovą žvelgia minia, sudaryta iš žinomų dailininkų, rašytojų, dailėtyrininkų, šokėjų, galerininkų, kuratorių atvaizdų. Suburti į vieną seriją, nors ne visi vienas kitą pažįstantys žmonės čia pristatomi kaip bendruomenė. Suvienodinantis atvaizdų stilius paverčia juos panašiais lyg giminaičiai. Portretų serija kelia klausimus: kaip menininkas nusprendė, kad tas asmuo vertas įamžinimo? kas ir kodėl liko neportretuotas? kurie buvo pakviesti, o kas pats pasisiūlė?
Portretai tapyti iš fotografijų naudojant trafaretus. Kiekvienas darbas – autorinis. Ryškių ir sintetinių, permatomų spalvų plotai dengia vienas kitą, taip ardydami veido vientisumą. Žmones matome tarsi per kokį „meno filtrą“. Ne visus lengva ir atpažinti.
Ar šie atvaizdai neprimena Endžio Varholo (Andy Warhol) stilistikos? Autorius meno istorijos vaizdus ir stilių citatas naudoja kaip medžiagą kūrybai, bet jo tikslas – sukurti naujas prasmines jungtis.
9 dešimtmečio pabaigoje – 10-o pabaigoje aktyviai kurti pradėjęs Kęstutis Grigaliūnas yra įgijęs grafikos specialybę, tačiau išbandė įvairias meno rūšis, mėgo jas jungti tarpusavyje. Vėliausioje kūryboje vyrauja instaliacijos, kurioms būdinga skaudžios atminties įvaizdinimas. Jei menininką pagauna mintis, tai virsta tarsi apsėdimu. Ciklai užbaigiami tik tuomet, kai būdas ar tema išsemiama iki dugno.
Ankstyvuosiuose darbuose yra daug išorinio žaismingumo: imituojamas komiksų ar vaikiškų knygelių nuotaikingumas, naudojamos ryškios, džiaugsmingos spalvos, patrauklios formos. Tačiau pirmo įspūdžio optimizmą visur ir visada iš vėžių išmuša paslėpta ironija. Kūriniai konstruojami taikant kontrasto principą.